“Jūros pašaukti”

Tai – mokslo populiarinimo knyga apie Jūrinio mokslo, studijų ir tradicijų raidą Klaipėdoje.

Knyga gausiai iliustruota gražiomis nuotraukomis, o josdėmesio centre – jūrinė kultūra ir visa, kas su ja susiję. Nuo mokslinų tyrimų, iki žymiosios Jūros šventės bei drąsių vyrų, plaukusių per Baltiją.

“Jūros pašaukti”, 2012 m. 152 psl. (koncepcijos ir tekstų autorė, sudarytoja ir leidėja Rolanda Lukoševičienė). Dizainerė – Jūratė Bizauskienė.

Užsakovas: asociacija “Baltijos slėnis”

TURINYS

• Įžanga.
• Jūrinio mokslas Klaipėdoje iki 1990 m.
• Jūrinis identitetas Klaipėdos universiteto studijose ir moksle.
• Klaipėdos universiteto indėlis vienijant Lietuvos jūrinį mokslą.
• Jūrinio mokslo, studijų ir verslo ryšys.
• Jūra Klaipėdos kultūriniame ir socialiniame gyvenime.
• Klaipėdos jūrinis slėnis: Lietuvos jūrines studijas, mokslą ir verslą vienijantis centras.
• Naudota literatūra

1. ĮŽANGA. JŪROS ŽMOGAUS AKIMIS

Draugauti ir mylėti gali tik tai, ką gerai pažįsti. Net ir praėjus nepilnam šimtmečiui, kai jūra tapo Lietuvos dalimi, gyvenimą šalia jos vis dar priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Veikiau kaip geografinį, ekonominį ir rekreacinį paveldą, o ne kaip gyvą organizmą, kurio gelmėje slypi nepažinta Žemės istorijos dalis, paslaptingas vandens augalų ir gyvūnų pasaulis, turintis kur kas didesnį ryšį su žmogumi, nei galėtume įsivaizduoti.

Ir net romantiškai nuteikiantys saulėlydžiai, jūros stichijos šėlsmas audrų metu ar vasaros poilsis paplūdimyje, leidžia į jūrą žvelgti tiktai nuo kranto – žemės, o ne jūros žmogaus akimis.

Kodėl iki šiolei nesam jūros draugai, o veikiau – jos baikštūs kaimynai, vandenų platybes stebintys pro pačių pastatytos sienos plyšį, atsakymų ieškota ne sykį.

Istorikas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius taip susiklosčiusių lietuvių santykių su jūra priežastis matė mūsų mitinėje praeityje, kurioje beveik nėra įkvepiančių istorijų apie vandenų didybę. Išskyrus Jūratę ir Kastytį, Eglę žalčių karalienę, Palemono mito nuotrupas daugiau jokių gražių žinių iš vandenų pasaulio lyg ir neturime.

Dar daugiau, nuo seniausių laikų mūsų protėviai „didelius vandenis“ kaip ir vakarus, tapatino su velnio, raganų buveine, pavojaus vieta. Etiologinėse lietuvių sakmėse Dievas apsireiškia „arti vandens“, bet vandenin niekada nepasineria: vaikšto „ant vandens“, eina „pavandeniui“ arba liepia velniui nerti į jo dugną.

Jūros, marios, upės lietuviams senovėje tebuvo tikrojo gyvenimo fonas, prieskonis sausumai. Vanduo tapatintas su nežinomybe, chaosu, o sausuma – su saugumu.

Kiti istorikai lietuvių nemeilės jūrai šaknis įžvelgia mūsų tautos istorijos vingiuose. Esą net didieji kunigaikščiai, turėję galimybes, nesiveržė kurti uostų ar juos atkariauti. Netgi tada, kai Lietuvos didžioji kunigaikštystė prasiplėtė iki Juodosios jūros, kur Vytautas esą savo žirgą girdė, pašonėje esančia jūra ir šalia jos buvusiomis šalimis per daug nesidomėta. O kur kas tolimesnės ir daugiau pastangų užkariauti reikalavusios sausumos žemės buvo Lietuvos valdovų dėmesio centre.

Gal, svarstoma,  tai nulėmė paprasčiausias pragmatizmas: vietą jūroje reikėjo išsikovoti, statyti laivyną, paruošti jūrininkus ir galynėtis su kur kas šioje srityje pranašesniais vikingų  dvasios nepraradusiais kaimynais. O gal tai tų pačių mitologinių įspaudų atgarsis, vertęs lietuvius nesąmoningai jūrą apeiti?

Ši juoda nemeilės jūrai gija vilkosi per visą Lietuvos istoriją. Klaipėda, uostas, jūra visuomet buvo žemyninio lietuvių mąstymo paribyje. Uosto praradimas – ne nacionalinė katastrofa, tvoromis aptverta jūra – tarybinės ideologijos bėda, dingęs laivynas – besikeičiančių santvarkų atomazga. Ir šiandien šalia jūros esančiai Klaipėdai vis dar tenka „trečiojo brolio“ vaidmuo, kai kalba sukasi apie investicijas, miesto ir jo gyventojų ar tos pačios jūros poreikius.

Bet sugrįžkim prie jūros, kuri šaukte šaukiasi mūsų draugystės. Ne matuojamos ekonominėm vertėm, augančiais uosto įmonių pelnais, kuriuos sukrauti, beje, ji taip pat padeda. Draugystės, kurioje nebėra mitologinių baimių, baugaus žiūrėjimo į jūrą pro sienos plyšį ar agresyvaus noro ją užkariauti.

Jeigu žvelgsim giliau, tai visa, kas mus supa – žemė, medžiai, gėlės, paukščiai, vanduo – mūsų pačių tąsa. Gal iki galo nesuvokta, pasireiškianti vis kitokiomis formomis, bet toji pati gyvastis, kuri verčia plakti žmogaus širdį. Atkurti prarastą ryšį su ja – tai atkurti harmoniją savyje, kurioje vienodai svarbūs ir vanduo, ir be jos neištverianti žemė.

Šiandien, galėdami apibendrinti ir išgryninti mūsų protėvių patirtį bei apmąstę jos pasekmes, jau galime būti kur kas brandesni ir ištrinti mūsų savimonėje įmintus lietuvių mitologinio Dievo, vaikščiojusio „pavandeniui“ pėdsakus. Laikas būtų ryžtis įbristi į vandenį. Ir ne tik kojas sušlapti, bet kur kas giliau.

Vienintelis kelias tai padaryti – siekti pažinti jūrą, stengtis suprasti jos kalbą, būti jūroje, o ne šalia jos. Nes tiktai tie, kas buvo palikę krantą ir į jį žvelgė iš jūros pusės, nardė jos gelmėse, iš arti stebėdami ir pažindami žemės žmogaus akims neregimą pasaulį, gali suprast jūros kalbą, vertinti jos teikiamą naudą, gerbti ir tausoti tai, ką sunaikinus, niekada nebeatkursim…