🌿Išeiti iš spektaklio ir pažiūrėti sau į akis🌿

lapkričio 8d.

148

Kartą gyvenime bandžiau būti teatro režisiere. Vaidinau spektakliuose ir pažiūrėjau jų begalybę – prašmatniose Sankt Peterburgo, Maskvos teatrų erdvėse, ant laiptų sausakimšose salėse, ištroškusiose E.Nekrošiaus bei kitų teatro korifėjų magijos…Pastačiau vienintelį spektaklį, savo diplominį darbą. Ir baigiau savo reikalus su teatru ir režisūra…

Tačiau tie metai, praleisti scenoje ar šalia jos, padėjo labai gerai perprasti spektaklių kūrimo užkulisius. Ir matyti nuogą, jokiais rūbais nepridengtą iliuziją, kuri, žvelgiant iš šalies, atrodo tikra, įspūdinga, iššaukianti įvairiausius jausmus, verčianti paplūsti ašaromis arba ploti katučių iš džiaugsmo…

Nes visa, kas vyksta scenoje, nors ir kaip tikra atrodo, yra muilo burbulas. Išeini iš tos salės, kurioje kentėjai ir verkei su personažais ir netrukus kasdienybė ištrina viską, ką matei…

…Dabartinis mūsų visų gyvenimas primena vieną didelį, nesibaigiantį spektaklį. Tačiau gyvendami įspūdingomis dramomis, kurias mums siūlo aplinka, pradedame tapti to spektaklio personažais, atliekančiais mums nežinomų režisierių siūlomus vaidmenis… Laisva valia, atiduodami savo dėmesį išoriniam vyksmui ir praleisdami tokią svarbią galimybę tą dėmesį nukreipti į savo vidų….

KĄ DARYTI?

Ogi išeiti iš spektaklio! Tuojau pat išeiti!

Atitraukti dėmesį nuo to, kas nepatinka arba kas atrodo neteisinga. Galima būti spektaklyje, matyti jį lyg tolumoje mirgančius paveikslėlius, tačiau savo vidumi jame nedalyvauti. Nepasinerti į jo sodrias spalvas ir kokią nors svabia atrodančią idėją ar tam tikrai nuotaikai programuojančius dialogus.

Neįsijausti į spektaklio iliuziją, kuri mirga prieš akis ir veikia mūsų emocijas, tampo jas lyg už virvutės ir verčia čia pykti, nusivilti, nerimauti, bijoti ir tokiu būdu palaikyti spektaklio atmosferą.

KAIP?

Nustoti kovoti su blogiu, kuris matome išorėje. O atsigręžti į savo vidų. Į save.

Kas tu esi iš tiesų – kitų spektaklių statistinis vienetas ar žmogus, kuris gali pats kurti savo gyvenimą tokį, kokiame jam būtų gera gyventi?

Dabar toks geras metas išryškinti save lyg fotojuostą, atsikratyti noro lygintis, pavydėti, bijoti, nerimauti – kiekvienas tikrai turi savyje „užkasęs” tai, kas nedera su dieviškumu ir kiekvienas labai gerai žino kas tai…

Ir nustoti save apgaudinėti. O pažiūrėti sau į akis taip, lyg į jas žiūrėtų pats Dievas…