Aš iki šiolei mokausi kiekvieną dieną.

Nuo ankstyvo ryto – iki vėlaus vakaro. Žengiu žingsnį ir žiūriu, kur dėti kitą. Be vadovėlių, be taisyklių ir šablonų, kiekvieną dieną žengiu kuklaus mokinio keliu.Žinau, kad nežinau nieko…

Verčiu savyje puslapį po puslapio – lyg skaityčiau knygą. Nustembu – kiek daug visko Dievulis sudėjęs į tai, ką vadinu „aš” ir kas nesibaigia su tuo žemišku laiku, kurio besibaigiančio gaila…

Aš iki šiolei mokausi kiekvieną dieną. Būti švelni kiekvienam, su kuriuo susliečiu. Net, jeigu sakau “ne”.

Mokausi tylėti, kai taip norisi sakyti! Vis dažniau kompiuteryje spaudžiu ‘delet”, o kasryt atverčiu švarų lapą, “vakar” į šiandien nevilkdama per sapnus.…

Kiekvieną dieną mokausi atpažinti, kas mano, o kas ne ir pasitikėti tuo. Net jeigu tai veda prieš srovę. Mokausi neteisti, nevertinti ir nesusireikšminti…

Mokausi būti kantri, kai knieti erzintis. Mokausi atidžiai klausytis – savęs ir kitų. Nekontroliuoti to, kas “ne pagal mane” ateina ir būti savim, kai saugiau suvaidinti.

Žingsnis po žingsnio, diena po dienos – nemokėdama nei rašto, nei spalvų ar linijų, iš savęs, išsiliejusios beribėje erdvėje, mokausi gyventi gyvenimą…

—

Foto. Monikos Kaškauskaitės nuotrauka. Kažkur – tarp Utenos ir Molėtų, prie mano mamos gimtojo kaimo liepos…

Patiko? Pasidalink: