Apie rašymą ir įkvėpimą

Mokykloje turėjau bėdų su matematika. Tačiau sužibėdavau lietuvių kalbos pamokose. Nes lietuvių kalbos mokytoja manyje kažką įžvelgė.

Nors daugelis ja vadino Kobra, man ji buvo švelni ir visais būdais skatino rašyti. Pamenu, vis kartodavo: Rolanda, turi pasakojimo dovaną, lavink ją. Ir aš tuo patikėjau.

Kartą rašėme lietuvių literatūros kontrolinį. Visos temos buvo susijusios su privalomais perskaityti kūriniais. O aš negalėjau pakęst to, kas privaloma.

Juolab, kad nuo šeštos klasės neapsiribojau “Trim muškietininkais”, Main Rido nuotykiais, o kibau į Sartrą, Dostojevskį. Iki šiol negaliu suprast, kuo mane, paauglę, patraukė “Idiotas”, į kurį buvau taip įnikus, kad skaitydavau nakčia, o puslapius man apšviesdavo gatvės žibintai, kurių blausų švytėjimą šiaip ne taip pagaudavau prisiplojus prie lango…

Taigi, mokytoja davė temas ir 45 minutes. Tradiciškai pasirinkau laisvą. Maniau, išsivartysiu kaip visuomet. Užbursiu mokytoją savo nuostabiomis mintimis:)

Bet, o siaube, visi žodžiai kažkur staiga pradingo! Kiek stengiausi iš savęs išspausti, – jokių protingų minčių nebuvo, galvoje visiškai tuščia. Spoksojau į tušią sąsiuvinio lapą Ir jau vaidenosi dvejetas, raudonuojantis sąsiuvinio paraštėje. Kokia gėda!

Pamokai baigiantis vis dar sėdėjau prie tuščio lapo, kai pajutau, kad kažkas už nugaros stovi. Mokytoja žiūrėjo man per petį į tuščią lapą ir šypsojosi.

– Negaliu, mokytoja, nėra įkvėpimo, – išstenėjau pati nesupratau ką. Tikrai nieko nežinojau apie įkvėpimą, bet tąkart tai buvo mano slaptas gelbėjimosi ratas, paslaptingai atskriejęs iš kažkokių pasąmonės užkaborių. – Sakai, neturi įkvėpimo? -paklausė ir nutilo. Ta pauzė buvo turbūt pati ilgiausia mano gyvenime. Užsimerkiau ir susitraukusi laukiau, kol mokytoja paskelbs nuosprendį.

– Gerai, parašyk namie,- išgirdau netikėdama savo ausim. – Kai atsiras įkvėpimas… Ir garsiai nusijuokė.

… Praėjo daug metų, o aš iki šiolei atsimenu tą lemtingą epizodą, kuris labai įstrigo ir lėmė mano apsisprendima pasukti rašymo keliu. Ir nors (dėkui Dievui), neįstojau į Vilniaus universitetą, lietuvių kalbą ir literatūrą, pritrūkus pusė balo, o vėliau pasirinkau teatro režisūros studijas, rašymas vis tiek sugrįžo į mano gyvenimą su trenksmu. Ir nesitraukia iki šiol.

Tiesa, jau nebesu praktikuojanti žurnalistė, mažai rašau kitiems, tačiau mokau rašyti. Savo mokymus vadinu laboratorija. Nes man rašymas – tai nuolatinis savęs, aplinkos tyrinėjimas.

Laboratorijoje supažindinu su teksto kūrimo struktūra, svarbiausiais elementais, kurie tekstą daro įdomų. Tačiau – atvirai sakau – nemokau rašinių kepti pagal šablonus, šiais laikais tai puikiausiai sugeba robotai.

O kaip gi įkvėpimas,- paklausite.. Taip, jis kartais yra, tačiau gali ateiti, o gali ir ne:) Tad jeigu norite tapti įdomių tekstų autoriais, tos ypatingos būsenos laukti neverta.

Reikia sėst ir rašyti. O įkvėpimas ateis berašant…