Neseniai ilgai susirašinėjau su viena jauna moterimi, kuri labai norėjo važiuoti kartu su mano organizuojama grupe į Indiją, tačiau ją stabdė baimė… Ne, ne Indijos:) Ji bijojo dėl finansų, dėl ateities: o kas, jeigu jai paskui nepakaks pinigų? Mokesčiams, vaikams, kreditams? Toks gana dažnas reiškinys šiuolaikinėse moteryse, nemoteriškas, bet, deja, taip jau yra…

“Labai noriu, tikras tas jausmas, iš širdies, bet tikriausiai dar nesu parsiruošus peržengti per savo baimes”,- rašė ji man. – Dar tik laisvinuosi, mokausi pasitikėti gyvenimu”.

Ir tada aš jai papaskojau vieną, o paskui prisiminiau dar vieną ir dar vieną istoriją apie save, kai leidau padaryti kažką sau, dėl savęs, peržengti per baimę – išleisti “vėjais pinigus” ir jų neturėti, leisti sau pripažinti, kad kažko labai nenoriu ir to nedaryti, leisti sau būti tokia, kokia jaučiu iš vidaus, o ne tokia, kokią mane nori matyti kiti…

Tas, kas buvo panašiose situacijoje, tikrai žino, kaip yra baisu išsiveržti iš to baimės kiauto, kuris surakina ir neleidžia įkvėpti gaivaus oro, neleidžia prisikasti iki laisvės tiesiog būti ir paprasčiausiai gyventi.

Bet, kaip sakė vienas Meistras, tai, kas yra viduje, yra mūsų, mes patys leidome tam atsirasti. Jeigu suspaudėme kumštį, tik patys galime  jį ir atleisti… Bet lengva pasakyti, o ne visuomet lengva padaryti, tiesa?

Ir tada aš savo pašnekovei papasakojau, kaip per šį gimtadienį man reikėjo fotosesijai aprangos. Mano draugė fotografė pasakė: eik, nusipirk suknelę. Kaip tyčia aš tuomet neturėjai pinigų tiek, kad galėčiau švaistytis. Ir tikrai visai nenorėjau pirkti dar vienos suknelės, nes ir taip jų turiu bent kelias, pakankamai retai jomis apsirengiu.

Ilgai valkiojausi po akropolį, matuodamasi, fotografuodamasi prieš veidrodį ir siųsdama “selfius” savo draugei, kol galop radau vieną, mielesnę širdžiai. Draugė sako: pirk, tu su ja atrodai laiminga! “Bet man jos nelabai reikia…”, – bandžiau išsisukinėti. “Pirk, pirk, tu net nežinai, kas bus”,- gundė mane draugė.

Nusipirkau. Sumokėjau pinigus su mintimi, kad pareisiu namo, pagalvosiu ir grąžinsiu suknelę atgal. Nes, jaučiau, kad fotosesijai jos tikrai neprireiks…

Kitą dieną aš dar kartą apžiūrėjau suknelę ir staiga ją bekilnojant, man įvyko tikrų tikriausias nušvitimas. “Negrąžink jos”, – kažkas sušnabžėjo mano viduje, ir aš pajutau didžiulį palengvėjimą, priimdama tą suknelę į savo gyvenimą. Ne todėl, kad aš labai norėjau tos suknelės, o todėl, kad sąmoningai peržengdama per savo baimę, leisčiau tiesiog turėti suknelę šiaip sau, be jokios priežasties, negalvojant, kas paskui bus…

Įdomu, kas nutiko? Gimtadienio vakarą, kurį rengiau miesto parke, gerokai anksčiau už visas, atėjo moteris ir atnešė man dovanų: kavos, kurią labai mėgstu, šokoladą ir… pinigų: “Čia tau ir tavo veiklai”.

Pinigų buvo lygiai tiek, kiek kainavo suknelė…

Tokių “atsitiktinumų” patyriau ne vieną. Ir netgi turiu pačios išjaustą paaiškinimą: baimė yra įtampa, o ši užspaudžia bet kokį tekėjimą: kraujo, meilės, pinigų, idėjų… Ir tada gyvenimo upė užšąla, nebeatiteka nauji dalykai…

Nuo to karto, kai tik pajuntu baimę, surakinančią, sutraukiančią viską viduje, prisimenu tą suknelę ir VISA TAI, kas ima mumis rūpintis, kai tik mes leidžiame sau padaryti tai, ko labai bijome. Kai tik atpalaiduojame vidinius gniaužtus, norą kontroliuoti gyvenimą, pinigų ir meilės srautus, sutoktinius, draugus, kai tik atsiduodame su begaliniu pasitikėjimu viskam, kas ateina į mūsų gyvenimą be vertinimo, be pretenzijų, be kovos…

Ir visos Dievo upės pradeda tekėti per mus ir į mus…

Patiko? Pasidalink: