Neklystanti. Arba, mažai tai daranti:) Tobula. Nesenstanti. Sveika. Linksma.Visuomet.

Tačiau gyvenimas specialiai išmušinėja saugiklius, kad nesusireikšminčiau.

Kai jau truputį priartėji prie to tobulesnio savęs vaizdelio, šast, ir ateina patikrinimas:)Kaip, pavyzdžiui, vakar. Perfekcionistiškai stengiuosi būti dėmesinga atlikdama darbus, rašydama laiškus, bendraudama. Nes tai – mano silpnoji vieta. Daug oro prigimtyje kartais nuneša pavėjui:)

Todėl labai nuosekliai mokiausi būti čia ir dabar, neleisti mintims blaškytis, kai atlieku darbus. Ir, regis, man tai visai jau pavykdavo. Bet vakar kažkas “užplaukė” ir išsiunčiau laišką tik sau, neprikabinusi rašymo kurso dalyvių “emailų”…

Nesmagu. Atsiprašiau. Bet viduje vis zirzė – na, kaip tu čia taip galėjai? O kodėl tu… Ir t. t. Turbūt žinote, apie ką aš…:)

Tas poreikis būti visuomet teisinga. Atrodo, kad jau seniai jį išgyvendinau, ir va, vėl atbėga jis man prieš akis, kad dar kartą užtvirtinčiau: ar esu gyva ar tik apsimetu?…

Kartais, vaikščiodama po gamtą, stebiu, kokia joje harmonija! Vienas medis šleivas, kitas tiesus. Vieni augalai jau žydi, o kiti pradės žydėti vėliau, kai jiems ateis laikas.Vieną dieną + 27, kitą – jau 9…

Gamtoje yra visos spalvos, visos temperatūros. Joje yra nuolatinė kaita. Tokia štai ta harmonija, kur balta ir juoda yra dalis viena kitos, kur niekas nesiskirsto į nieką, kur viena priima kita…

Tik žmogui vis patinka purkštauti ir dėlioti į lentynėles:)

Linkiu ir sau, ir jums tiesiog mėgautis. Tuo, kas vyksta ir kaip vyksta.

Gražaus pavasario! 💚

Foto: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotrauka

Patiko? Pasidalink: