Girdite tylą? 

Ne pasalūniškai atšliaužiančios nakties ir ne pauzės prieš simfonijos griausmą. 

Ne slegiančios tuštumos, kurią norisi išvaryti iš širdies aptvaro kaip įerzintą šunį su per jėgą uždėtu apynasriu.

Ne spengiantį nuovargį po mylimųjų barnio ir ne karšto bučinio užčiauptą lūpų nebylumą.

…Kai nurimsta viskas, kai protas ir dvasia susilieja į viena. 

Jokių minčių. Tik ramus buvimas.

Šioje tyloje gali įvykti bet kas.