Į kelią💚

Kad pradėtume savo gyvenime pokyčius, reikia didelio noro, o ne pirmadienio! 

Ir kad kažkas spragtelėtų viduje. 

Kartais tenka ilgas savaites ir mėnesius nešiotis tą jausmą. Jį neigti, apsimesti, kad jo nepastebi..

Kol visas kūnas ima ne kalbėti, o rėkti – jis siunčia visokius keistus signalus: kelia diskomfortą, skauda, čiaudi, nenori dirbti ar net gyventi…

Ir nusineša į to etapo dugną…

Taip kūnas viliasi, kad mes išgirsim jo siunčiamus signalus ir kažką pakeisime. 

Tačiau mums labiau rūpi bėgti ir užsimiršti maloniuose gyvenimo ar proto žaidimuose. Savo kūno siunčiamų signalų suprasti dažnai nenorime. 

Arba dar nemokame..

Bet vieną dieną „prikapsi” atitinkamas kiekis patirties, buvimo su ta situacija, tuo jausmu, ir – staiga akyse tampa ryšku, lyg koks prožektorius viską aplink būtų nušvietęs!

Taip ateina vidinis žinojimas – ką daryti, kad situacija pasikeistų. 
O tada tikrai reikia imti ir daryti, nes drauge su žinojimu ateina, ir jėga, kuri padės, palaikys ir įkvėps einantį. 

Bet ne stovintį ir abejojantį:)

Išmokti susikalbėti su savimi ir pažinti tą, kuris gyvena mūsų kūno skafandre, yra didžioji kiekvieno žmogaus prasmė.

Susikalbėti ne angliškai, ne esperanto, o savo kalba. Ji – kiekvienam individuali ir jokie kursai, deja, šito nemokina:)
Norint suvokt savo kalbą, reikia vieno dalyko – laiko sau ir tylos.
Ne veikimo, o buvimo. 

Dabar – tam pats metas ir visos sąlygos.

Kviečiu jus į kelią