Ankstyvas šeštadienio rytas. Visiškoje prietemoje lyg fotojuostoje ryškėja blankūs miegančio miesto kontūrai. Regis, gyvenimas net nekvėpuoja. Jokių intymių garsų pro pravirus langus.

Nešnypčia aikštingai arbatinukai, neskimbčioja šaukšteliai, glostydami kavos puodelius, nedūsauja niekas po antklode, pasislėpę nuo miegančių vaikų…

Miega net ankstyvieji gatvių šlavėjai, mėgstantys įkyriai šluotražiais brūžinti ant šaligatvių prilipusius geltonus lapus, o pertraukose – riebiai nusikeikti.

Cypteli vienišo paukštelio balsas. Ir vėl tyla…

Per stadioną skersai bėga tamsus siluetas. Su kuprine, vadinasi, ne šuo. Ir ne užpuolikas, nors šnopuoja garsiai.

– Kur čia autobusų stotis?- akys neramiai bėgioja, daug jaudulio sklinda nuo kažkur labai skubančio vaikinuko.

– Čia, šalia,- mosteliu ranka, supratusi, kad jam reikia ne stoties, o stotelės.

Labai iš lėto švintant, prie jūros – nė gyvos dvasios.

Ramuma. Jūra lygi kaip stiklas.

Tik tolumoje pūškuoja mažas laiviūkštis, o po kokio pusvalandžio grįždamas atgal, parsiveda iš paskos didelį laivą.

Sveikindamas artėjantį krantą, didysis garsiai ūbteli – į krantą ima ristis didelės bangos. Ir vėl nurimsta…

„Priežastis – kažkur toli, jūroje, o į krantą atsirita pasekmės bangos“,- šypteliu mintyse kažkodėl.

—
Tęsiasi vasara. Ilga ir švelni kaip šimtmečiai, kurių neatsimenu… Turbūt pati ilgiausia vasara mano gyvenime – nuo gegužės iki rugsėjo.

Išmylėta, išragauta, išjausta.

—

Vis labiau užčiuopiant kiekvieną akimirką – lyg drėgną smėlį, byrantį pro pirštus, visa esybe jaučiant gyvenimo trapumą ir jo begalybę…

Patiko? Pasidalink: