Interviu su Dievu

Gyveno kartą eilinis supermarketo vadybininko asistentas Džeris. Bet vieną dieną jo gyvenimą aukštyn kojom apvertė… Dievas, pakvietęs Džerį į interviu. Ir eilinis vadybininko asistentas atsiliepė į tą kvietimą, nors visi aplink badė pirštais ir trenktu jį vadino…

Tai siužetas iš seno filmo* (pažiūrėkit). Tačiau Dievas juk ir tave ne kartą kvietė į interviu, tiesa?:)

…Tą Dievo žinutę gali išgirsti bet kas, bet kur ir iš bet ko, jeigu yra pasiruošęs. O ką reiškia būti pasiruošusiu? Man indikatorius ir vienintelis pasiruošimo ženklas – tai tyra širdis, kurioje, kaip krikštoliniame kalnų ežero paviršiuje atsispindi absoliučiai viskas, kas vyksta aplink. Tik tas atspindys, ta vidinė būsena tikra. Ne dailiai suredaguoti įvaizdžiai. Ne tos video transliacijos, skirtos publikai, ne makiažas ant veido ir jausmų, kuriais kartais “pradžiuginame” pasaulį, imituodami patys save.

Tikriausia tikrovė yra labai labai giliai, vienumoje ir akistatoje su pačiu savimi. Kai nusileidžia visų pasaulio scenų uždangos, o tu – nori ar ne – lieki vienas, net be tų, kurie visuomet būna šalia fizinėje realybėje: be vaikų, mylimo vyro/žmonos, augintinio, darbo, kuriam atiduodi didžiąją dalį savo gyvenimo. Nes viskas, ką gali pačiupinėti, visuomet liks už fizinio kūno borto, o vidinė esmė – nematoma, nepaliečiama, jos neįmanoma išoperuoti ar retušuoti…

Ji ima reikštis netikėtai, kai mes visiškai to nelaukiame, gal net pačiu nepatogiausiu metu ir sako: ehe, drauguži, pačiūrėk atidžiai į save!Viskas yra ne taip, kaip dabar ką tik bandei pavaizduoti.

Ir labai dažnai tai būna toks nepatogus baksnojimas, kurį norisi užčiaupti, nugrūsti kur nors giliau, pasislėpti nuo jo, apsimesti, kad negirdi…

Tačiau ar ilgai gali pasislėpti nuo to, kas visą laiką gyvena tavyje, net tada, kai miegi?:) Nuo to, kuris akimirksniu identifikuoja tavo kaukes, gražiai aptaisytą melą sau?

Tas vidinės esmės kalbėjimas labai dažnai nepaklūsta žmogiškai logikai, kuri ieško pateisinimų, saugių užutėkių, komforto zonų, kuri remiasi tik tuo, ką esame realiai patyrę patys ar mūsų artima aplinka ir paskui iš to sukuria “žinojimus”…

Kai vis dažniau imi tai jausti, kai vis dažniau lieki giliai savo viduje tuo pat metu gyvendamas fizinį gyvenimą, tas gelmės pojūtis ima dominuoti, pamažu ateina poreikis taip gyventi kiekvieną akimirką. Ir nebesvarbu, kas vyksta aplinkui, nesvarbu, ką tau patarinėja, ko moko šimtai tavo sielos ir kūno gerove susirūpinusių sėkmės mokytojų.

Kad ir kas bepatarinėtų, iš tiesų niekas kitas negali žinoti, kaip tau yra geriausia. Niekas! Tu tik gali išgirdęs kito patirtį, atpažinti jos mažą dalelę savyje. Tačiau nei vienas, net ir pats didingiausias dvasinis mokymas nėra absoliučiai pritaikytas tau. Vis tiek kiekvienam – nuo prezidento iki kailių lupėjo – vidinę tikrovę tenka susidėlioti pačiam – tyloje, intymioje akistatoje su pačiu savimi.

Ir tik po to į tos slaptos tikrovės duris pasibeldžia Jis, dieviškuoju detektoriumi pajautęs, kad jau esi pasiruošęs…