Paskutinius kelis metus mokausi tik vieno – nebesipriešinti gyvenimui. Ir ne taip, kaip buvau įpratusi anksčiau – apsimesdama, kad man neskauda bei visaip kitaip klastodama tikrovę.

Dabar vis dažniau sakau: myliu tave, ačiū arba atleisk, man skauda. Atleisk, kad esu netobula ir kad manyje kyla visokių keistų ir dažnai pačiai nesuprantamų dalykų.Bet jau nebetepu savo žaizdos pozityviu nusteikimu ar šypsenos balzamu.

Tiesiog išgyvenu tuos nemalonius jausmus lygiai taip pat kaip ir malonius.

Dabar vis dažniau tiesiog nukeliu visus šlakbaumus ir leidžiu tekėti viskam, kas tik ateina, stebėdama tą šniokščiančią gyvenimo upę ir tiesiog joje braidydama.

Ir nesvarbu – šiltas ar kojas geliantis tos upės vanduo – tai tiesiog tekantis per mane mano gyvenimas.

O kai mažiau priešinuosi, muistausi, išsisunkinėju, apsimetinėju, mažiau kyla ir skausmo, nepasitenkinimo, susierzinimo, pradeda nykti nusivylimas, nes ir lūkesčių po truputį mažėja. Bet tik po truputį, deja…:)

Ach, jeigu būtų taip paprasta nenorėti to, kas tau šiame gyvenimo etape nepriklauso! Arba jeigu būtų taip paprasta akimirksniu kilstelėti savo sąmonę į aukštesnę pakopą, kurioje atidūrus ne tik girdėčiau Mokytojo žodžius, bet juos suprasčiau visa savo esybe ir iš karto pritaikyčiau savo gyvenime….

…Šiandien girdėjau vieną puikią mintį. Štai, murzina stiklinė. Galima ją valyti iš vidaus, įdedant daug pastangų ir, žinoma, ji po kurio laiko taps švari. Tačiau galima padėti po kranu ir leisti į ją tekėti vandeniui, kuris savaime išplaus stiklinę ir pripildys ją švaraus vandens.

Man toks paprastas savo vidinio “aš” auginimo būdas labai artimas. (Bet nenoriu jo primesti visiems, nes kiekvienas kitoks…)Pasitelkę protą, galim zulinti savo vidų visokiomis įmantriomis technikomis ir iki išprotėjimo “dvasiškai tobulėti”.

Tačiau tikriausiai pats paprasčiausias būdas, pati paprasčiausia praktika – tiesiog leisti laisvai tekėti tam, kas ateina dabar. Tiesiog būti su tuo, kas yra dabar. Netgi skausmui ar kasdienybę supurtančiom istorijom.

Leistis į kelionę, kai vidus pašaukia, o ne tuomet, kai protas “sugalvoja” atostogas. Kiekvieną žmogų priimti kaip Mokytoją, Dievą.

Eiti ten, kur šiandien veda kelias. Ir nereguliuoti jo vingių, o atsidūrus kryžkelėje, klausyti širdies, o ne plano.

Daryti tai, ką duoda gyvenimas dabar. Būti su žmonėmis, kurie šiuo metu tiesia į tave rankas ir atveria tau savo širdis. Ir ramiai atsitraukti nuo tų, kurie išmeta tave iš savo gyvenimo, nes juos nenorėdamas skaudini arba jiems tiesiog per sunku su tavim…

—

2017 04 24

Patiko? Pasidalink: