Įsižeminimas

Nors nesu lengva kaip punksnelė, tačiau kartais pakylu iki debesų, o kartais ir aukščiau jų. Vis retėjančias saulėtas dienas gaudau bėgdama krosą miško taku. Skaičuodama šen bei ten zujančių voverių uodegas, tokias rudas ir pūkuotas.

Klausausi, kaip geniai kala staccato į medžių kamienus. Pasilabinu su auksiniu rotveileriu – jis visuomet supratingai pasitraukia nuo tako.

O svarbiausia, bėgant labai gerai gaudau bangas – lyg koks senovinis radijo imtuvas. Galvą apninka šimtai minčių, idėjų, vienas už kitą gražesni į pirmąsias gretas veržiasi užrašyti prašomi žodžiai.

Tas kažkas, kas yra aplink ir manyje, – toks šnekus ir draugiškas, jog užsimirštu, visai užsimirštu kur besanti. Taip įsijaučiu į tą neregimą pasaulį, kad plumpt… Ir net nepajuntu kaip visu gražumu, už medžio šaknies užkliuvusi išsidrėbiu ant drėgnos miško žemės.

Ir staiga viskas dingsta. Visi žodžiai išsilaksto lyg išgąsdintos pelės po raukšlėtais medžių kamienais, visos idėjos – ką dar reikšmingo galėčiau nuveikti – šiandien, ryt, poryt, po metų – tampa nebesvarbios.

Esu ant žemės. Vėl esu ant žemės.

Kaip gerai, kad yra kur kristi ir į ką atsiremti…