Buvo jau vėloka, kai įsipyriau į sportbačius ir nusprendžiau šiek tiek pabėgioti. Kieme tvyrojo stiprus verdančių grybų kvapas – taip ramu ir šilta, kad pro atdarus langus veržte veržiasi gyvenimas. O štai ir kaimynas tuščiais krepšiais linksmai nustraksi link automobilio. “Prisigrybavom”,- šypteli.

Oras minkštas kaip šilkinės suknelės prisilietimas. Kupinas įvairiausių kvapų ir užuominų. Atsiduodantis nukritusių lapų drėgme ir įgarsintas kol kas vienišai krintančių kaštonų dunksėjimo bei kažkur parko tamsumoje kikenančių merginų….

Jau seniai taip lengvai nebėgau. Kojos kilnojosi, regis, vos liesdamos gruoblėtus parko takelius, o kvėpavimas lengvas – lyg mano pase kažkas klaidą būtų įvėlęs…

Šį vakarą visa esybe jaučiau, kaip kažkas mano viduje atsikabino. Lyg koks gelžbetoninis praeities gabalas, tarsi kokia pernešiota karma, kurią lyg smaudžiantį ugnikalnį pažadino mažytė smulkmena.

Laikas juk ne viską užglaisto, tiesa? Pakanka trumpos akistatos, kad po užgesusiu laužu imtų vėl rusenti žarijos. Ir tada iškyla pagunda suskaičiuoti svetimas pražangas, neįmestus kamuolius ir prisiskirti sau saują teigiamų karmos taškų. “Baik,- subariau save ir pakėliau akis į tamsų dangų. Tegul viską skaičiuoja TAS, kuris geriau išmano aukštąją matematiką….

Susivėlęs kipšas gyvena kiekviename, net jeigu ir labai tyliai tūno apkaišytas rožėm ir gvazdikais, net jeigu moka mandagiai sveikintis ir šypsotis, jo garbanotos ausys vis tiek išlenda silpnumo akimirką.

Ir nors pavyksta tobulai suvaidinti gerumą, savo širdies neapgausi. Ji juk žino, kas tikra, o kas – paprasčiausia “chaltūra”….

“Ponia, sustokit ponia”,- šaukė man tamsiame parko kampe įstrigęs siluetas, bet aš nubėgau net neatsigręždama. Lyg tas šešėlis būtų kažkur smegenų vingiuose pakibusi mano pačios sena istorija, retkarčiais vis dar paverčianti mane druskos stulpu, kai vedama smalsumo, ilgesio ar vilties, nusprendžiu į ją atsisukti…

…Vakaras, bet alėja pilna žmonių. Dideliame kirpyklos lange išvydau šokančias kirpjėjas. Muzika veržėsi pro kirpyklos durų plyšius, kelios moterys sukosi, kraipė klubus ir garsiai juokėsi.

…O tuo metu į visiškai juodą dangų smigo gailūs išskrendančių paukščių atsisveikinimo šūksniai…

Patiko? Pasidalink: