…Jaučiu, kaip pamažėl susirenku save iš savais tapusių miestų, pievų, miškų, dangoraižių viršūnių, kelių, kuriais keliavau ir debesų, kuriuos liečiau žvilgsniu, kai skridau virš jų…

…Jaučiu, kaip susirenku save, iš vietų, kurioms suteikiau savo dėmesį, aikčiodama, plodama iš džiaugsmo, stebėdamasi, sakydama, kad ten dar sugrįšiu ir ilgesio sėklų, kurios išaugina tiktai prisirišimus.

…Jaučiu, kaip susirenku save iš praeities, iš ateities, iš visų savo “aš” versijų, iš debesų ir už debesų.

~ Viskas, kas buvau, – yra.

~ Tai, kur buvau, – yra.

~ Tai, kas bus,- yra.

Plokštelė sukasi, melodija liejasi per visas laiko linijas, per visus gyvenimus. Ta pati melodija, tik skirtingais ritmais, skirtingais pavadinimas.

Ištįsta dabartis kaip besibaigiančios dienos šešėlis…

Joje gali paskęsti kaip meilėje, kai dar tikėjai, kad ji – tas aistros trupinys, kurį nori praryti iš alkio tikros, niekada nesibaigiančios meilės….

~ Tavęs nėra.

~ Bet tu esi.

Kitų mintyse.

Prisiminimuose.

Iš tiesų viską reiktų užkasti, kaip “sekretus”, vaikystės smèlio dėžėj ir nebeieškoti nieko.

~ Pakanka to, kas dabar prieš akis.

~ Pakanka to stabtelėjimo, įsiklausymo.

~ Pakanka sustojusio žvilgsnio, ant byrančio jazmino žiedo…

Patiko? Pasidalink: