Jokia kova nepakeis pasaulio

Jei nežinai, ką daryti, kaip pakeisti pasaulį, nekovok su niekuo.

Tiesiog nutilk ir bandyk išlikti savimi. Taip, kaip jauti save šią akimirką. Susitelkęs į paprastus, gal ir nepripildytus fejerverkų, kasdienius veiksmus.

Aplink gali kryžiuotis ietys, o tu klausyk jų skambesio lyg muzikos, kuri girdisi kažkur toli. Už miško.

Ar tai abejingumas? Ne. Tai sprendimas. Tylus, gal niekam nematomas, bet keičiantis viską.Bakstelėti ką nors skaudžiai arba įsivelti į triukšmą nėra atjauta, nėra pagalba. Įsivėlęs gali tapti vykstančio karo skeveldra, kuri skriedama net su kilnia intencija gali ką nors pražudyti.

Tau nereikia su kuo nors lygiuotis. Pritapti. Ar smekti save dėl to, kad esą neatitinki kažkieno lūkesčių. Arba kitas neatinka tavo lūkesčių. Arba neatitinki kurios nors barikadų pusės standartų.

Tai visai nesvarbu.

Šią akimirką Tavyje vis tiek gyvena Dievas. Jis šnabžda tau į ausį meilę. Ir ta meilė reiškiasi per tave taip, kaip vanduo išteka per kokią nors formą – išpildydamas ją, tačiau netapdamas ta forma…

Jokia kova nepakeis pasaulio….

Jeigu tik mes – tu, aš – galėtumėme išlikti meilėje – toje vidinėje, besąlyginėje, o ne feisbuko širdelių pavidalu – pasaulis išsilaižytų savo žaizdas labai greitai…

Shanti.