Juk visi mes esam iš dangaus

Pastaruoju metu su begaliniu dėkingumu liudiju gyvenimo stebuklus. Jie mane atranda pačiose netikėčiausiose vietose, reiškiasi nepažįstamų žmonių lūpomis. Regis, kažkas iš dangaus pakloja raudoną kilimą, paglosto, pasirūpina, palydi, pamoko, įteikia instrukciją, kur, kaip ir būtent man patogiausia eiti toliau…

Istorija nutiko šiandien. Nuo pirmo žingsnio į polikliniką ji man atrodo nepaprasta. Nors poliklinika, patys suprantate, toli gražu ne pati romantiškiausia gyvenimo vieta… Nes ligų istorijos, VMI, PSD, VSD – dalykai, kurių nemyliu ir kartais apsimetu, kad jų nėra….

– …Rolanda?- kreipėsi į mane labai miela sesutė, pravėrusi kabineto duris. – Užeikit.

Mane pasitiko popieriais apsikrovęs, tačiau iki ausų išsišiepęs gana garbaus amžiaus akių daktaras.

– O kas čia jums dabar parašyta? Kad 38 metai?- vos pasisveikinęs ranka mostelėjo į užrašą ant mano marškinėlių.

Ir suokalbiškai mirktelėjo.

– Nežinau, tikriausiai,- nusišypsojau truputį suglumusi nuo klausimo “ne į temą”. – O jūs marškinėlius ar akis tikrinsit? – vis dėl to drįsau pratęsti daktaro pradėtą žodžių žaidimą.

– Oi, čia mes viską tikrinam!- išpyškino daktaras. Ir lyg patvirtindamas savo žodžius, įsakmiai liepė:- Nagi, uždenkit kairę akį. Oi! Tik nespaaaauskit taip labai!

Paaiškėjo, jog mano akys puikios. Jau maniau, kad patikrinimas baigtas, kai daktaras netikėtai pakišo po akimis paveikslėlį, kuriame buvo nupiešti spalvomis, linijomis užšifruoti du skaičiai.

– Kokie čia skaičiai?

– Hmm… Gražūs, meniški…

– Cha, jei apvalūs – tai jau meniški?- švelniai įgėlė daktaras, nepaliaudamas šypsotis. Paskui pasiėmė paveikslėlį į savo rankas ir pats įsisteibilijo į jį. Atrodė, jog kurį laiką rimtai mąstė apie tuos skaičius, kol galop pasakė:

– Teisybė. Ir aš manau, kad šie skaičiai labai meniški. O krepšyje jūsų kas?- manęs laukė dar vienas linksmuolio daktaro testas.

Aš atvėriau krepšį, ištraukiau iš jo buteliuką su vandeniu ir mėta, knygą “Teta gydymas”, kurią buvau įsimetusi “dėl visa ko”, jeigu tektų labai ilgai eilėje trūnyti belaukiant antspaudų medicinos knygelėje.

– Oooo… Naminis mėtų vanduo? Labai gerai…- rimtu veidu šnekėjo daktaras. – Jūs užsiimate joga?- metęs žvilgsnį į knygą paklausė. Bet nelaukdamas atsakymo, žaismingai apsisuko ant vienos kojos, iš po šūsnies ligos istorijų išsitraukdamas Luizos Hey knygą. Nesu tikra, bet, regis, jos pavadinimas buvo “Gyvenimas – vienintelis ir nepakartojamas”.

– Noriu jums kai ką paskaityti,- labai rimtai pasakė. Atleiskite, jog nepasiruošiau. Nemaniau, kad ateisit,- susikaupęs ėmė vartyti puslapius, trumpam sustodamas, įsigilindamas į tekstą, lyg labai atidžiai ieškodamas kažin ko svarbaus.

– Štai! Klausykitės! “Kiekvienas mūsų visuomet esame ir mokytojas, ir mokinys. Ir tik jums pačiai spręsti, kas jūs šią akimirką esate”. Na, tai kas jūs šią akimirką esate?- jau visai rimtai, žiūrėdamas tiesiai man į akis paklausė daktaras.

Štai tada man pritrūko žodžių! Buvau abstulbusi! Tarsi būčiau atsidūrusi kažkokiame magiškame lauke, kuriame viena realybė susilieja su kita. Visa ta “akių tikrinimo” istorija ir paskutinis daktaro klausimas skambėjo lyg atsakymas, lyg raktas ar nuoroda, kurios išgirsti buvo tiesiog neįmanoma. Lyg kokie žodžiai iš dangaus..

– Ačiū jums daktare,- tyliai ištariau.

– Tai jums ačiū. Juk visi mes esam iš dangaus, tiesa?- paklausė daktaras ir išlydėdamas pro duris, linksmai mirktelėjo…