Kai nutinka kažkas netikėtai svarbaus, sunkiausia tiesiog ramiai išbūti.

Nepradėti g a l v o t i, kas būtų, jeigu būtų, aptarinėti su kitais to, kas atsitiko ir pan.

Nes protas ima regzti visokiausius scenarijus. Jame vis dar daug savų ir svetimų baimių likučių. Visokių praeitiyje buvusių neišsipildymų. Ir jie atgyja kaip nukirstos slibino galvos, vos tik gauna nors truputėlį dėmesio…

…Šiandien kaip tik „nukrito” Dispenzos video, kuriame jis primena, jog neuroninės jungtys akimirksniu ima regzti realybę, vos tik į ją pakliūna abejonės, baimės sėklos. Įsivaizduojate? Tą pačią akimirką! Ir štai tada svarbiausia išbūti tyloje ir su tomis pačiomis vibracijomis, kurias manaisi visokiausiai būdais jau „užsikėlęs”:)))

Lengva jas „laikyti”, kai kelias lygus ir jokių kliūčių. O vos tik gyvenimas mesteli kažką netikėto, naujo, nekomfortiško, visos vibracijos ir dvasingumai išgaruoja:)))

Ką aš darau tokiais atvejais? Visokiais savo būdais išjungiu galvą, į s a k a u jai nutilti.

Taip pat „įsupu” save į tokią atmosferą, kurioje nėra vietos sunkiems apmąstymams. Kai jie atklysta, beveik visu balsu sušunku – ar tu tikrai nori, kad tai realizuotųsi? Tikrai?! Jeigu nenori, tada užsičiaupk, ir vaizduokis tai, ką nori matyti savo gyvenime…

Visi galimi scenarijai jau yra, manau, kad šitai žino visi. Ir tik nuo mūsų pačių dėmesio priklauso, kuris jų realizuosis…

Ar lengva taip padaryti, kad negalvoti apie blogus scenarijus? Ne visada. Jei atvirai, kartais būna sunku…

Tačiau, kad ir kaip viskas klostytųsi, tvirtai žinau viena: aš ne viena.

Visuomet esu apsupta šviesos pagalbininkų, kurie man padeda – kartais tiesiogiai, kartais per kitus žmones.

O mano darbas paprastas – leisti jiems dirbti savo kilnius darbus ir netrukdyti savo kvailomis mintimis….🙂

Patiko? Pasidalink: