Kanceliarijos direktoriaus pažadas

Tikėjimas ir pasitikėjimas – du žodžiai, kurie gali situaciją pakreipti į vieną arba į kitą pusę. Nes kur buvęs kur nebuvęs atsiranda trečias – protas, apsireiškiantis geraširdiškai bliaunančių avių, prisidengusių gerų žmonių patarimais, kailiu.

Ką daryti – suabejoti ir atsisukti atgal (nors Dievas liepė eiti į priekį), kad akies krašteliu pamatyti liepsnose pleškančią Sodomą ir Gomorą? Ir iš karto pavirsti druskos stulpu, nes seni įpročiai be gailesčio nutemps į praeitį?

Kiekvieną darbą darau taip, kaip sau ir kaip pati norėčiau, kad man būtų padaryta. Todėl ir užsiimu tik tuo, kas mane pačią labai įkvepia ir kuo besąlygiškai tikiu.

Todėl nesakykite man, kad “taip negalima”, “taip niekas nedaro”, o jeigu daro, tai tik “ne tokioje vietoje, kur vėlės vaikšto”, ir kad toks formatas reikalauja to arba to, o jeigu ne, tai tada tas ir tas…  Nesakykite, kad “tau nepavyks”, nes ten arba ten buvo taip… Nesakykite, kad žmonėms to nereikia, kad tai neįdomu ir pan.

Visokiems tokiems niurzgėjimams turiu imunitetą. Nuo lemtingų 2006 ar 2007 metų, kai man pasiūlė rengti Jūros šventės programą – ačiū Nijolei Laužikienei, Remigijui Mockui ir kt. už tą nepaprastą galimybę. Iš visų pašalių sklindant giesmelėms “Kur tu lendi? Tave suės! Taip niekas dar nedarė!” bandžiau eiti prieš srovę, kurdama kitokį formatą.

Taip, daugelio sumanymų tuomet nepavyko įgyvendinti, nes tai buvo “ne Jūros šventės formatas”, “taip dar nedarėme”, “žmonės nesupras”.

Deja, man tuomet dar neužteko jėgų atlaikyti spaudimą, nepakako išminties ir įgūdžių tikėti ir pasitikėti ne savo ribotomis žmogiškomis jėgomis, o tuo, kuris įpučia mums visas idėjas ir yra Visa Galintis…Nepakako tikėjimo paduoti jam savo ranką ir leistis vedama…

Dabar visas savo šventes, renginius, leidinius, tekstus kuriu taip, kaip tai jaučiu savo vidumi, o ne galva. Viskas, ką darau, “išauga” iš manęs ne per vieną akimirką… Kiekvieną naują idėją išnešioju kaip kūdikį, išglostau, išmyluoju savyje ir tik tada paleidžiu į pasaulį.

Darau, nes ten, aukštai, yra Kanceliarija, kurios Direktorius, atėjus tinkamam momentui, spragteli pirštais ir stumteli mane į priekį: daryk kaip jauti, aš tau padėsiu!:)

Tas Kanceliarijos Direktoriaus pažadas mane šildo, guodžia ir veda per visus netikėjimus, per abejones ir proto kuriamas žabangas, kurios ne kartą pradangino daugelį  fantastiškų sumanymų.

Jeigu yra Jis, kodėl aš turiu ant savo trapių moteriškų pečių užsikrauti tuos sunkius svetimų nuomonių, netikėjimų bulvių maišus?

Jeigu manimi tiki Jis, kodėl aš turiu abejoti?

“Eik ir daryk. Aš visuomet esu su tavimi. Aš gyvenu tavo širdyje. Aš esu tuose žmonėse, kurie tiki tavimi, padeda tau ir myli tave”