“Galiu sutrukdyti?”,- vietoje “laba diena” ištariu prekybos centro pardavėjai, nieko aplink nereginčiu žvilgsniu užklojusiai visiškai tuščią erdvę prie kasos. “Oi, užsisvajojau…”- susigėdusi nurausta, skubiai ima lyginti susiraukšlėjusią palaidinės rankovę ir nutaiso dėmesingą, pasiruošusios paimti mano kefyrą pardavėjos veidą.

“Nieko tokio,- nuraminu.- Svajoti yra gerai. O… pildosi jūsų svajonės?” – neiškenčiu nepasidomėjusi. Pati taip seniai tyrinėju tuos reikalus. Ir man nuoširdžiai smalsu, kaip su savo svajonėmis draugauja kiti žmonės. “O žinote, kartais išsipildo, o kartais – ne”,- nelauktai atsiveria pardavėja, o jos didžiulės akys vėl kažkur pabėga, aiškiai pamiršusios mano kefyrą…

”O gal atkreipėte dėmesį, ką darote kitaip tuomet, kai svajonės pildosi?”,- pardavėja jau imtų mano kefyrą, o aš vis neatlyžtu.

“Hmm”-, didžiulės akys vėl “įšoka” į kažkokią paslaptingą teritoriją, drauge ištempdamos ir savo šeimininkę…

Už mano nugaros jau rikiuojasi neramiai šiurenanti eilutė. Mes visi laukiame pardavėjos atsakymo.

Po tikrai netrumpos pauzės išgirstu: “Tikriausiai daugiau susitelkiu į savo svajonę, daugiau apie ją galvoju, daugiau planuoju…”

“Tai šiandien, po pietų galvokite labai daug, laikas tam bus labai geras. Prasidės Jaunatis…”,- suokalbiškai sušnabždu pardavėjai prie pat ausies.

Tačiau mano šnabždesį aiškiai išgirsta pirkėja, stovinti už nugaros ir lyg aidas atkartoja. “Taip, tikrai, laikas bus labai geras…”

“O jūs ką, astrologė?”,- jau kiek įtartinai įbeda į mane savo veriantį žvilgsnį pardavėja. “Oi ne, tik tyrinėtoja…”,- nusijuokiu ir, pasiėmusi savo kefyrą, nuskuodžiu per gatvę namo…

P.S. Nenorėjau reklamuoti jokios kefyto kompanijos, tai išsirinkau iš google vaizdų tokį sovietine nostalgija dvelkiantį paveikslėlį, kuriame, pasirodo, įamžintas uzbekiškas kefyras:)

Patiko? Pasidalink: