– Tai nuo nervų,- žinovės tonu sako nuobodžiaujanti mažutės poliklinikos priimamojo seselė savo kolegei, kol ši kruopščiai pildo mano atnešto dokumento eilutes. – Jo, jo, viskas nuo nervų. Kasaisi – nuo nervų, nesikaisai – irgi nuo nervų… Juk ir jums kažkas nuo nervų, jo?- atsisuka į mane ir nužvelgia  nuo galvos iki kojų, labai įdėmiai nuskanuodama mano suknelę, rankinę, batelius.

– Tai kad man viskas gerai. Esu visiškai patenkinta savo gyvenimu,- labai atsargiai bandau paaiškinti savo dabartinę būseną, kuria mėgaujuosi kiekvieną dieną ir už kurią esu labai labai daug kam dėkinga. Kad pradėjau paleidinėti norus, kad vis dažniau pajuntu dabarties akimirkos ramybę ir save toje akimirkoje, kad pagaunu, kada noriu “pakontroliuoti” save, gyvenimą ir tuos, kurie jame veikia, kad nustojau savo gyvenimą lyginti su kitų, nes, juk visų mūsų situacijos absoliučiai skirtingos, o lyginant auga norai ir atsiranda nepasitenkinimas tuo, kad jaučiu dėkingumą mažiems kasdieniams, net atrodo savaime suprantamiems dalykams, kurie iš tiesų yra stebuklingi. Tokie kaip kvėpavimas, galimybė matyti pasaulio spalvas, girdėti ryte prie prekybos centro atvykstančių mašinų triukšmą, iš lėto atidaromų vartų girgždesį, galimybę kalbėtis su savo mama ir tėčiu, žinant kad jie gyvi, ir ačiū dievui, dar visai gerai laikosi, turėti ir brolį ir seserį, du nusotabius suaugusius vaikus, laimę sutikti ypatingus Mokytojus, kurie atskleidė ne tik gyvenimo prasmę, bet kasdienybėje mokė.

– Nesąmonė, taip nebūna!,- purto galvą seselė ir tuo pat metu tyrinėja savo dailiai nulakuotus nagučius. – Turite namą? O kiek kartų per mėnesį einate į „Akropolį“ apsipirkti? Kiek kartų važiuojate į Turkiją? Ne? O Dieve, kaip galima  tada būti laimingam? Jums tikrai su nervais negerai…

Patiko? Pasidalink: