Šį rytą, ramiai kuisdamasi namuose ir niekur neskubėdama, nejučia pagavau sklendžiančią mintį. Kad laikas iki maždaug 45 metų man buvo absoliuti vaikystė. Ne ta, nerūpestingoji, kai esi natūraliai naivus ir lengvas. Kalbu apie metafizinę vaikystę, kuri neretai užsitęsia iki labai brandaus amžiaus, o kartais – ir iki pat išėjimo…

Didžiąją dalį savo sąmoningo, o gal labiau – nesąmoningai tekančio laiko skyriau gyvenimo taisyklių suvokimui ir tikrinimui – veikia jos iš tiesų, ar ne? Nors prirašyta krūvos knygų, nors pati aplaksčiau šimtus seminarų ir esu diplomuota įvairių “dvasinių pramogų” sričių atstovė, su stebėtinu vaikišku naivumu ir užsispyrimu kišau pirštus į tarpdurį ir tyrinėjau – skaudės man šįkart ar ne?

Iš tiesų labai ilgai skaudėjo. Bet, sukandusi dantis, kaip legendinė Marytė M., manydama, jog per kančias – tai į žvaigždes, vis stebėjausi, kodėl gi, po galais taip skauda?! Regis, esu nieko sau (būna ir prastesnių egezempliorių!), o gyvenimas tai spardo, tai lupa, atsikvepiu akimirką ir vėl viskas iš naujo:)

Ir štai tik prieš keletą metų pajutau, jog bandyti pirštus kišti į tarpdurį ar į rozetę, eskperimentuoti su dėsniais, kuriems tūkstančiai metų, man nebesinori.

Ir kad iš tiesų šiame pasaulyje, kuriame man skirta laikinai pagyventi ir pasinaudoti čia esančiu gėriu, kuris iš tiesų nepriklauso nei man, nei tau, viskas yra labai labai paprasta.

Bet kad suvokti tą genialų paprastumą, man iki jo teko keliauti labai ilgai ir sudėtingai. O paprastumą „išsikrapštyti” iš visokių pseudosudėtingų doktrinų, tobulėjimo technikų įmantriais pavadinimais, specialiai mokytis kvėpuoti, nekvėpuoti, stovėti ant galvos, paskui iš naujo mokytis gulėti, užsiauginti savo svarbumą, paskui tą svarbumą prarasti!

O vieną dieną atsimerkti, giliai įkvėpti ir tiesiog padėkoti už buvimą šioje nuostabioje žmonių planetoje. Už suteiktą galimybę Dievo didybę bei jo tveriamus stebuklus pamatyti kiekvienoje smulkiausioje dalyje, kiekviename mažiausiame nugyventos dienos milimetre, kiekviename įvykyje, kuris nutinka. Arba nenutinka… Ir viską, absoliučiai viską priimti kaip Jo ypatingą malonę.

Taigi, štai keletas man labai svarbių ir aukštyn kojom gyvenimą apvertusių atradimų bei “dvasinių technikų”:

1) nustoti judėti į kairę ir dešinę vien dėl pliuso ar dėl „labai įdomu”;

2) liautis būti su žmonėmis, su kuriais sieja tik pripratimas ar tas viską žudantis „reikia”;

3) liautis kaupti – daiktus, žinias bei „naudingą” informaciją, kurie niekur nepanaudojami, tampa balastu kūnui, smegenims ir gula akmeniu ant širdies, kurią paskui tenka mokytis iš naujo atverti.

4) pamilti rutiną ir pradėti kiekvieną dieną daryti mažus, niekam nematomus veiksmus, kurių vadinti “praktikomis” net liežuvis neapsiverčia, tačiau tai – galingos praktikos!

5) eiti ne į plotį, o, labai nuosekliai, į vieno pasirinkto dalyko gylį ir jame atrasti Kosmosą, ištisą amžinybę.

6) mokytis tiesiog būti, be atsikalbinėjimų priimti viską, kas vyksta, kiekviename žmoguje matyti save ir, žvelgiant iš tokios perspektyvos, stengtis niekam nesukelti skausmo.

Iš tiesų buvo nelegva priimti ir savo netobulumą, kurį sukandus dantis vis bandžiau “transformuoti”. Nes juk TURIU atrodyti gražiai, TURIU patikti, TURIU nedaryti nei rašybos nei jokių kitų klaidų, TURIU save pakeisti!

Bet galop suvokiau, kad tie maži paklydimai, tos man vis dar nejaukios charakterio savybės, kurias – ačiūdie – užčiuopiu savyje, iš tiesų yra mano didieji vedliai ir patys didžiausi dvasiniai mokytojai, kurie neleidžia užmigti.

Kaip ir nepatogūs žmonės ar negražiai cypiančios baimės, kurių nebevaikau kaip žiurkių, o pagaliau imu į jas žiūrėti suaugusio žmogaus žvilgsniu.

—

Ačiū, ačiū už tai…Ir už gyvenimą, kuriame viskam yra savas laikas…

Patiko? Pasidalink: