Sakote, stebuklai – tai kažkas stebuklinga? Nežemiška, iš pasakų srities? Na, arba geriausiu atveju atsitiktinumai, kurie kartais neaišku dėl kokių priežasčių atsitinka kai kuriems…

O kas, jeigu stebuklai nuolat vyksta? Tik reikia trupučio mūsų laiko, dėmesio, lėto buvimo dienos akimirkose, proto ramybės… Ir, aišku, poreikio (įpročio) juos pastebėti, išsirankioti iš kasdienybės kaip perlus…

…Baigėsi sutartis su bendrove, kuri man tiekia interneto ryšį. O aš turiu bjaurų įprotį – atidėlioti popierizmus, teisindamasi, kad jie manęs neįkvepia. Bet niekur nedingsi, sutartys pačios į namus juk neateis. Nors galėtų!!!

Susidėliojau “dienos logistiką” ir į darbotvarkę įrašiau “internetas”. Su šauktuku!

Nusiteikiau ramiam poilsiui eilėje, pamačiusi kokį dešimtį žmonių, su talonėliais nuobodžiaujančių priėmimo patalpoje.

Puiku, galvoju, užsiimsiu praktika. Tiesiog būsiu. Be jokių lūkesčių, erzelių, nekantrių žvilgčiojimų į laikrodį, dūsavimų, stebint, kaip atsipūtusi darbuotoja žiovaudama aiškina klientui būsimos sutarties subtilybes.

Niekas niekur neskuba.

Neskubu ir aš. Būnu čia. Stebiu proto bandymus kažką apkaltinti, sugrąžinu atgal, kai jis akimirksniu nušoliuoja į namus ir ima analizuoti šaldytuvo turinį, ausdamas idėjas, ką reiks pietums gaminti…

Staiga suskamba telefonas. “Taip, klausau, jūsų”,- nerangiai atsiliepiu. “Ponia Rolanda? Skambinu jums dėl interneto sutarties, reiktų ją pratęsti. Kada galėtumėte užeiti? – rūpestingu balsu klausia manęs konsultantė.

“Tai, kad aš čia, pas jus, laukiu”, – kiek sutrikusi ištariu ir nejučia apsižvalgau aplinkui. Toks jausmas, lyg kažkas žaidžia su manimi, stebi iš tolo ir linkminasi, į mano dienos scenarijų įnešdamas lengvas žaismingas korekcijas….

“O, kaip malonu! Aš jus tuojau pakviesiu, – džiaugsmingai ištaria konsultantė ir po akimirkos plačiai atveria man savo kabineto duris. – užeikit”.

Beglamžydama laukimo numerį, pakylu nuo kėdės. Patalpoje lieka sėdėti dešimt sutarties pratęsimo laukiančių klientų…

Patiko? Pasidalink: