Sekmadienis kaip aš…

Tokiais žiemos sekmadienio rytais, kai diena – šiek tiek sujauktais patalais, be jokios išankstinės prasmės, be jokio plano, dienotvarkės, lūkesčių lyg vaiko į dangų nerūpestingai paleistas lėktuvėlis. Tokia diena dėliojasi labai iš lėto, truputį gundydama, truputį keldama baimingą virpulį savo nežinomybe ir visiškos nekontrolės jausmu. Su garuojančiu kavos puodeliu lovoje, katės Belos ryto joga ant radiatoriaus prišildytos palangės, triukšmingu žiemos paukščių suokalbiu kieme.

Šarka Marytė lyg kokia moterytė kažko tarška ant didelio ir stambaus kiro Kirilo, kuris vis baksteli mėsingu snapu į mano langą. Kol skvarbiu žvilgsniu šarka Marytė vaiko kaimyno Tomo paberto lesalo suskubusius nugriebti žvirblius, užsikuria kaimyno Jono automobilis ir paleidžia dūmų stulpą į šaltuko išgrynintą miesto orą.

Čia kažkur tolumoje (lyg ir uoste) nukrenta kažkoks metalinis sunkumas. Dusliai praūžia pustuštis miesto autobusas… Visai šalia kažkas sukosti ir čaižiai nusišypšnia nosį. Suskamba šaukštelis (atrodo, čiobrelių ) arbatos stiklinėje – sriūbt kažkas už lango. Ir vėl tyla…

Tiesiog fantastiškai tylu sekmadienio rytą miesto centre. Taip tylu, kad net jaučiu visu kūnu kylančią saulę, kaip jos šviesa skverbiasi į mano užmiegotas smegenis, kaip ta šviesa nustelbia tamsos likučius, kurie vakar iš pasalų vogė mano džiaugsmą.

Ir kaip iš lėto ima ryškėti mano šios dienos gyvenimo kontūrai. Tokie šviesūs kaip kylanti saulė, truputį šelmiški kaip šarkai Marytei iš panosės lesalą vagiantys žvirbliai, truputį orūs kaip kiras Kirilas – verčiantis susiprasti, bet neišprašinėjantis skanumynų. Truputį nerangūs, kaip snaudulio surakinti Belos judesiai.

Štai toks šis mano sekmadienis, tokios pat spalvos, kvapo, garso, kokios šio ryto mintys. Mano sekmadienis – kaip aš…