Labai graži muzika

Man patinka kliudyti žmones, prisiliesti prie oro, kuris supa juos tarsi šiltas, saugus kokonas. Pakutenti jį savo mintimis, sušildyti ar atvėsinti – tyliai, be jokio garso.

Lukštenti lyg graikiško riešuto branduolius. Sluoksnį po sluoksnio. Netyčia, spontaniškai, lengvai, be išankstinio plano. Be misijos ir vizijos, ilgų apšildančių kalbų, be veido bruožų ir CV tyrinėjimo.

Tai, ką be žodžių apie save pasakom, – labai graži muzika…

Man patinka kliudyti žmones, prisiliesti ir patirti, kas išteka iš indo, kurį puošia gražūs rūbai. Pajausti, kuo iš tiesų gyvas ne vienerius metus kruopščiai dailintas fasadas.

Ką savyje nešioja stilinga forma. Ką slepia kruopščiai kurta įvaizdžių galerija.

Klausytis saldaus melo, kurį be perstojo transliuoja kažkur užmaskuotas radijo taškas. Negirdėti jo. Gėrėtis juo tarsi kokiu taikomojo meno šedevru.

…Juk nesam storesnės odos už šunį, kuris sustingsta, už pusės kilometro pajautęs svetimą. Nesam mažiau jautrūs už paukščius, kurie be jokių kompasų, vidurinių mokyklų programų žino, kur skristi, kad pasiektų namus.

Visuomet buvo ir yra tai, kas viską pasako anksčiau nei mes išgirstam, pamatom. Kas padeda arba trukdo. Sujungia arba išskiria net neįvykus fizinių kūnų akistatai.

Minčių, kurių niekas negirdi,- nėra. Visa, ką kada nors pagalvojom, gyva ir niekur nedingsta.

Žinau, TAI yra. Todėl nieko niekada neapgausim.

Tik patys save.