-Kavos?Arbatos? Stiprios?Kapučino?- žaismingai vardijo nediduko, neseniai įsikūrusio baro prie jūros pasiūlymus vaikinukas.

-Ką turite galvoje – stiprios? Duble espreso?Americano?- tuo pačiu žaismingu tonu, vis nusišypsodama ir nepamiršdama kuo ilgesnių pauzių atsakinėjau ir aš.

-Stiprios – tai karčios, – linksmai paaiškina barmenas.

-O gal  stiprios, bet ne karčios? – tęsiu pasirinkimų žaidimą.

-O gal… – pasalūniškai prisimerkia… – Tokios, kaip sekmadienį ryte į lovą? – nuginkluoja “turbiniu” pasiūlymu bei plačia šypsena. O, lydėdamas į lauką su kavos puodeliu, priduria: – Lauksiu įvertinimo, kaip patiko – “sekmadienį ryte į lovą” kavos rūšis…

Gėriau kavą ir šysojausi. Pavasario saulė spigino į akis, versdama jaukiai markstytis.

Kažkur pro šalį plaukė krovininė barža, nuo molo jau spėjusiu išdžiūti keliuku viena paskui kitą riedėjo gaisrinė, du greitosios pagalbos auomobiliai, keldami dulkių debesis.

Šalimais ant suoliuko prisėdusi ir  prancūziškai čiauškanti šeima taip pat gurkšnojo kavą, o paskui išsitraukusi kuprinę su sumuštiniais, skaniai užkandžiavo…

Regis, laikas sustojo, o aš gyvenau minimaliai mažoje jo atkarpoje, be praeities ir be ateities, be jokių planų ir lūkesčių.

Šiandien kava prie jūros tikrai buvo ypatinga.

Kaip sekmadienį ryte į lovą:)

Patiko? Pasidalink: