Kiekviena akimirka yra pasirinkimas – nužudysi Jį ar prikelsi naujam gyvenimui? Ir nėra čia jokios mistikos. Kai tampi jautrus sau, gali pamatyt situacijas, kai renkiesi, tuos atskaitos taškus, kurie yra lemiami. Jų nemato niekas. Tik tu pats.

Man atrodo, kad prievarta ar melas, su kuriais susiduriam kasdienybėje, pirmiausia pasisėja giliai kiekvieno mūsų viduje. Kaip? Kai patys save priverčiame elgtis ne taip, kaip jaučia širdis, ne taip, kaip kalba Dievas konkrečiai mums ir mūsų situacijai. Ir dar… Kas prievartauja savo širdį, kas ją apgaudinėja, labai norės ir kitus priverst – mąstyt, elgtis pagal save…

O juk Dievas kalba su kiekvienu žmogumi, tačau labai skirtingai, hmm, tikriausiai kalba tai, ko tam žmogui tą akimirką labiausiai reikia. Nors keistai kitiems viskas gali atrodyti, bet tą ypatingą Jo žinutę turi teisę išgirsti tik tu vienas pats. Ir jokios kolektyvinės pasąmonės…

…Labai gerai prisimenu patį pirmąjį ryškų ir giliai į atmintį įstrigusį melą sau. Tą pirmą išdavystę, kai savo vidinio balso šnabždesį išmainiau į “taip teisinga”. Stovėjau autobusų stotyje. O širdį buvo užgulęs sunkus akmuo. Minutė, dvi dvejonių. Taip buvo lemiamo apsiprendimo akimirka, kai turėjau pasakyti “taip”, nors visas mano vidus, visi organai ir kažkur daug giliau nei yra kūnas, paslėpęs, jokiais rentgeno apratais neapšviečiamas mano Dievas, rėkė “Ne”!. Nuo to riksmo man pačiai plyšo širdis, tačiau juk negalėjau nuvilti kitų žmonių….

Labai gerai atsimenu tą akimirką, atrodė, kad sulūšiu per pusę – toks ryškus buvo tas jausmas, kai mano vidinis kelrodis iš visų jėgų baksnojo pasielgti ne pagal planą, o pagal širdį! Tačiau buvo labai baisu pasirodyti negera, baisu būti apkaltinta išdavyste, baisu nuvilti daugybę man brangių žmonių.

Ir aš nuleidusi galvą, springdama ašaromis, sėdau į autobusą, pasakyti “taip”…

…Pirmas melas sau – lyg pirmoji nuodėmė, kurią padarius, atsiveria tiesus kelias visiems ktiems melams, kurie einasi vis lengviau ir lengviau, kol vieną dieną tas vidinis kelrodis, tas jausmas, kuris kirbina ir neleidžia nuslysti nuo tikrojo kelio, tampa visai silpnas, vos girdimas balselis, o jį visu svoriu užgula pareiga, atsakomybė, sąžinė, kaimynai, tėvai, draugai ir visi pasaulio teisuoliai.

Aš nežinau, kaip gyventi yra teisinga. Tačiau tikrai žinau, kad be savo Dievo, to vidinio kelrodžio neįmanoma ryte atsikelti su lengvumu ir nueiti miegoti taip, lyg jau gyventum Dangaus Karalystėje.…

Patiko? Pasidalink: