Šiandien skutau morkas, kai palinkus virš šiukšlių dėžės, netikėtai caktelėjo mintis. Tokia visai ne prie ko, ne apie morkas, į kurias taip ką tik buvau įnikus 🙂

“Jeigu yra kova, bus ir pralaimėjimas”.

Oho! Net pati nustebau. Bet paskui visos “pūzlės” sukrito į vieną įdomų paveikslą.

Smulkiausios keistosios realybės detalės, kurios šmėkščiojo pastaruoju metu prieš akis, pokalbių nuotrupos, kontroversiški feisbuko įrašai, kalbančios protingosios galvos, gąsdinančios antraštės, pranašystės – jau tuoj, jau artinasi, būk pasiruošęs kovai, tai reikia suvaldyti… Ir įvairiausio plauko šviesos karių batalionai su baltomis vėliavomis, bet su karo šūkiais kviečiantys kovoti už tiesą ir už šviesą… 

Net jeigu tą karą kažkas vadina šventu. Net jeigu tai kova už mišką, už taiką, už vaikus, už šviesią ateitį, prieš virusą, už virusą, prieš ar už kaukes, už lygybę, už laisvę – prieš ar už bet ką. Tai yra kova. Tai yra agresija.

Koks skirtumas, su kuo kariaujam? Kariaudamas tampi kariu – tuo, su kuriuo kariauji… Kaip tame filmuke, pamenate? Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas…

Galite juoktis, vadint mane naivia kvailute, tačiau pasaulis, į kurį labai pamažu, vėžlio žingsneliais mes visi kraustomės, turės išmokti gyvent be jokio karo – taikoje su savimi ir absoliučiai su viskuo, kas mus supa. Nuo skruzdėlės ir smilgos iki trampo ir verygos.. Žinau, kad apokalipsinės reralybės fone tai skamba juokingai, tarsi utopija…Ir vis dėl to, dabar viskas apie tai…

Pasaulis mokosi ir tikrai išmoks gyventi be noro įrodyti savo tiesą ar pranašumą. Be skirstymo į juoda ir balta. Į mažus ir didelius. Be noro kontroliuoti bei valdyti, be prievartos prieš save ir prieš kitus. Be pykčio ant to kito, kuris upelyje gyvena ir atrodo kitoks, bet iš tiesų – tai juk tu pats….

Ir štai dabar mes atsidalijam – labai labai subtiliai… Danieliui – ar Lemanui? Į kurią pusę žvelgs tavo protas, nes siela seniai yra pasirinkus… O vienintelis skiriamasis ženklas – ne tai, ką kalbam, ne tai, kaip atrodom, o tai, kas vyksta minčių ir būsenų pasaulyje. Ten gi niekas kitas neįlys – tik mes patys.

Tiesa, dar mus išduoda tai, kas nuo mūsų sklinda. Tie subtilieji virpesiai, kuriuos dar daug kas vadina nesąmone. Neerzinsiu vartodama ezoterinius terminus – vibracija, dažnis… Geriau išversiu į vaikišką kalbą – tai toks negeras kvapas, panašus į tą, kai “pridedi” į kelnes… Gali kiek nori apsimetinėti, kad viskas liuks. Gali šypsotis, kurti “įdomų” įvaizdį… 

Bet kvapas vis tiek bus:) Nebūtinai tik blogas. Juk gali kvepėti rožėmis, ir visi mėgausis tuo subtiliu aromatu, tau praeinant pro šalį…

Štai taip pasireiškia ir vibracija, net jeigu jos nematai, negirdi. 

Baigsiu šį spontanišką pasidalijimą nerimtai, ir vėl apie morkas – esu labai žemiška:)

Kaip sakė mano močiutė, kokią morkų veislę pasodinsi, tokia ir išdygs. Ne ridikėliai, nors gal ir labai norėtum, bet morkos… 😀

—

Foto: Loretos Norvaišaitės nuotrauka, Loreta Fotoakimirka

Patiko? Pasidalink: