Šito veiksmo nemato niekas, o jo atstumas, gylis, svoris matuojamas akims neregimais matais.

Vienintelis liudininkas – mano širdis. Tik ji žino, kokį slenkstį ką tik pavyko įveikti! Pažįstami, draugai gali nieko net nepastebėti, nes tai mano mažytė pergalė, mano tylios paliaubos su savimi.

…Šįryt atsibudau ir mane užplūdo noras kad ir abstrakčiai pasidalinti šiuo išgyvenimu, kurį – esu tikra – esate patyręs kiekvienas.

Nes kiekvienas turime savyje tai, kas “saugiai” guli mūsų viduje metų metais. Ir tampa neatsiejama esybės dalimi. Kas tyliai kenkia, neleidžia žengti dar vieno labai vertingo žingsnio vidinio tyrumo link. Tai gali būti charakterio savybė, įprotis kontroliuoti visa, kas vyksta aplink, negalėjimas priimti savo (ir kitų!) “netobulumo” ar noras bėgti iš nekomfortiškų situacijų.

Patyrinėkime save:) Tyliai. Vienumoje su savimi. Vaikščiojant miške ar einant pėstute į „labai svarbų“ susitikimą – kas yra tas, kuris įsvaizduoja, kad yra šio pasaulio valdovas?:)

Kas jam trukdo būti labiau mylinčiu šį gyvenimą ir žmones su visais jo/jų netobulumais?

Kas jam neleidžia visa krūtine įkvėpti oro ir išlikti stebėtoju, kai kiti verčiasi kūliais?

Patiko? Pasidalink: