Kartais į širdį duria “pasilyginkim”. Lyg koks kipšas raguotas išlenda, regis, lygioje vietoje ir švysteli saują nuodų į šviesią dieną.

Matei? Kažkas už tave padarė daugiau. Toliau nuėjo. Ryškiau atrodė. Kažkas laimingesnis, nes turi surinkęs visą laimės atributų kolekciją.

Kažkas pabėgėjo metru į priekį ten, kur ką tik tu norėjai bėgti? 🙂Kažkas greitesnis, kažkas kietesnis, kažkam geriau sekasi…? Et… 🙂

Žvilgteriu pro langą. Ten – tyras dangus. Jokio debesėlio. Tik švelnus rūkas. Matau medžių viršūnes, jos vos vos virpa, glostomos vėjo. Tolimas miesto triukšmas. Rudeninio paukštelio cypsėjimas. Vaikų alasas – laimė klykauti laisvėje be kaukių ir namų darbų… Tas rūkas – prasiskverbiantis į smulkiausius gyvenimo plyšelius, prasmunkantis į visas sueižėjusias vietas – vėsus, lėtas, nugramzdinantis į savo gelmes…Jokių maratonų ir sprintų gyvenime nėra. Viskas tiesiog vyksta. Nėra pirmesnių, nėra paskutinių.

Viskas laiku. Viskas tada, kai reikia tam, kuriam reikia. Kuris yra buvime šiandien.

Deja, mes nieko negalime paskubinti – net mirties. Nieko negalime sulėtinti ir nieko negalime išvengti, ką štai ką tik sukūrėme savo būsena, kaip žaibas greitomis mintimis.

Tas “atšaukiu” pasalūniškai galvoje spragtelėjusiai minčiai, deja, šioje kvantinio šuolio realybėje nebegalioja – ateitis gimsta tą pačią sekundę. Pati esu tai patyrusi ne kartą…Lyg mintys kaip grūdai kristų į labai riebią derlingą žemę…

Tai va. Tavęs niekas neaplenkė ir neaplenks.

Ir manęs. Niekada neaplenks.

Nes mūsų visų laikas skirtingas…

Foto. Akimirka be jokių filtrų ir makiažų 🙂

Patiko? Pasidalink: