Kalėdiniai reginiai, renginiai, vakarėliai. Daug blizgučių, veiksmo, pirkimo… Tačiau man tai nėra stebuklo laukimas.

Tame begaliniame judėjime tiesiog nėra laiko stebuklui….

Man šio meto magija – tai gamtos ir žmogaus virsmas, o stebuklas – ramus buvimas. Su savimi, su brangiausiais žmonėmis. Kai daugiausia tamsos, priglust prie dvasios šviesos ar artimo peties.

Apsikalbinti, kad būtų drąsiau žvelgt pačiam į save. Ir prikelt tai, kas primigę, ko pripažint nesinori…

Man stebuklas – susitaikymas, susilaikymas nuo pertekliaus, tylios vidinės iniciacijos – be blizgučių, veiksmų ir žodžių gausos.

…Nežinau kaip jūs, bet aš kiekvienų metų pabaigoje tyliai sau numirštu. Kažkuri mano dalis iškeliauja, kartais ją savaip apraudu – ašaros rieda be jokio skausmo, tiesiog… Kaip šiltas vasaros lietus sukrinta į dulkėtą asfaltą ir dingsta be pėdsako…

Ašaros rieda žvelgiant į dangų, glostant rievėtą, augimo paženklintą medžio kamieną, iš begalino dėkingumo už tą grožį, kuris supa kiekvieną akimirką. Už samanų smaragdinį minkštumą, miško taką, kuris mane visuomet nuveda ten, kur reikia.

Už gyvenimo paslaptį ir amžinybės kuždesius – kaip svarbu juos išgirsti ir pasitikėti. Už tai, kad niekuomet nesu viena, net kai būnu viena. Už pačius artimiausius žmones, kad jie yra ir kad galiu juos apkabinti…

Kasmet vis lengviau ir lengviau mirštu ir gimstu iš naujo. Vis mažiau dramų ir daugiau dėkingumo.

Štai ir vėl įkvėpsiu naujo gyvenimo – galingos sugrįžtančos saulės bangos – vėl prisikelsiu! 

Tokia pati ir jau šiek tiek kitokia… Su keliom minutėm daugiau šviesos…
—
Foto: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotr.

Patiko? Pasidalink: