Eiti ir gyventi be melo sau. Kalbėti savo žodžius. Viską daryti iš tikrųjų.

Išleisti į pasaulį tik tai, kas išteka iš giliausio šaltinio – širdies. Be baimės, kad sužeis, nemylės, sutryps.

Netikiu, jog kaukė, po kuria paslėpsiu save, mane išgelbės. Netikiu, kad ji leis būti stipresne ir padės laimėti karą, kuris – visai ne mano…Jau žinau, kad mažiau kainuos atsitraukti.

Pamojuoti balta nosinaite ir išreikšti ramų nuolankumą.Viskam, kas vyksta gyvenime.

Ir būtinai padėkoti. Būtinai! Ramiai ir su šypsena.

Nes yra tas, kuris žino geriau, kas mums geriausia. Net kai labai sunku, jis suokalbiškai merkia akį – ech, juk gyvensim!

Net, kai, regis, jau viskas prarasta, jis žaismingai patiesia raudoną kilimą.

Ir taip juokiasi, kad net negaliu užmigti 🙂

—

Tekstas parašytas: 2015 09 14

Foto: Maria de Oliveira

Patiko? Pasidalink: