Jau seniai supratau, kad ne vieta, kurioje gyvename ar laikinai atsiduriame, žmogų daro laimingą. Banali, bet tiesa: visur ir visuomet kartu su daiktais į lagaminą susikrauname ir išsivežame patys save. 

Nauja erdvė, patiriami įspūdžiai, netikėtumai, sumišę su giliai viduje pasislėpusiais lūkesčiais, mus atrakina. Ir ima byrėti ne tik brangakmeniai, bet ir gyvatės  🙂

Yra tokia indų patarlė: netikėtai užkliudyk žmogų ir sužinosi, kas iš tiesų jis yra…

Kelionės, o ypač į Indiją, visuomet užkliudo ir paliečia tikrąją, nesuvaidintą prigimtį bei atveria vidinius “lobius”, o bendrakeleiviai, santykiai, kurie kuriasi, – tarsi lakmuso popierėlis, kuris apšviečia mūsų pačių vidų.

Neįmanoma, kad iš mūsų imtų lietis tai, ko ten nėra! Jei pasėjei bulvę, juk naivu tikėtis, kad išaugs kukurūzas…

Jeigu esi nepakantus, negali pasitikėti tuo, kas vyksta (arba nevyksta), tai ekstremaliose aplinkybėse būsi dvigubai toks. 

Indija man visuomet egzaminas. Čia važiuoju ne išorinių įspūdžių, o vidinių patirčių, kurios praplečia sąmonę. Žinoma, tai galėtų būti bet kuri kita šalis, bet aptikau, kad tik Indijoje visko taip tiršta, sodru, netikėta, nenuspėjama, kad nejučia tampi ypatingai jautrus, gyvas, pažeidžiamas, priverstas akimirksniu reaguoti be repeticijų, „palankesnių” aplinkybių. Ir saugotis savo paties minčių, nes jos materilizuojasi daug greičiau, negu bet kur kitur.

Ooo, ir būtinai kelionėje atsiras žmonės, kurie tave tuojau pat patikrins! Jie turės tokias savybes, kurios “atrakins” slapčiausias kerteles, kels įtampą, vers zirzti, trinti lauk įsivaizdavimus, ugdys kantrybę ir pakantumą kitoniškumui. Nes pabėgti dažniausiai tai juk nėra kur:) Pavyzdžiui, vienas kambarys, kuriame 8 personos iš skirtingų šalių kiekviena kalbanti tik savo kalba. Arba vienas autobusas. Kartais net viena lova, kurios negali perpjauti per pusę ir nors trumpam atsiskirti, kad sukauptum kantrybės rezervą:)

Jei nežinočiau, kad bet kuris sutiktas žmogus esu aš, tik kitoje formoje, jeigu nejausčiau, kaip mes visi susijungiame per akims nematomą mūsų vidų, o fiziniai kūnai – tik didžiojo spektaklio statistai, gal būtų sunku ir daug kas net atrodytų beprasmiška.

Nes juk tiek visko tenka patirti, kai galėtum sau namie ramiai ant pečiaus drybsoti – savo komforto zonos ribose… 🙂

Kelionės mane moko meilės. Ir vis gilina suvokimą, kad nėra jokios atskirties tarp gyvų būtybių – nei tarp žmonių, nei tarp karvių. 

Kelionės mane moko, kad nėra šios dienos, kuri neturėtų vakar dienos. Jeigu vakare atsigulei piktas, net nuostabiausias rytas turės praėjusios dienos šešėlį…

Lygiai taip pat aš tikiu, kad tai, ką suvokiu, išmokstu, išsiugdau kasdienių pastagų dėka šiandien, šiame gyvenime, niekur nedings be pėdsako, neišsitrins mano fiziniam kūnui užmerkus akis…

Todėl visiems, kurie mano, jog į Indiją veržiuosi dėl to kažkokio ypatingo laimės jausmo, atvirai sakau: viename kvadratiniame metre laimės lygiai tiek pat, kiek begalybėje…

Patiko? Pasidalink: