Visa tai..

…Tai niekur nedings, o liks mano ląstelių “kietuosiuose diskuose” ir atgims vėl kada nors, niekam nenumanoma forma…

Man šiuo metu nuostabiausias tas iki pat gelmių persmelkiantis žinojimas, jog viskas, ką matau aplink,- yra viena ir tai kažkokiu neregimu akims, protui nesuprantamu būdu yra absoliučiai susiję su manimi.

Dar daugiau! Visa tai yra dalis manęs!

Kai gaminu maistą, plaunu grindis, “tvarkau labai svarbius reikalus”, tuo pat metu esu ir žalias tulpės pumpuras, kažkur patvoryje besiskleidžiantis, jaukiai pridengtas laukinės pievos atšiaurumo.

Esu nevynuoginė sraigė, atkakliai ant savęs nešanti savo gyvenimą (tikriausiai nevalgoma ir todėl šiandien vis dar gyva…:)

Kad pavasarį, vos saulei pakutenus, staiga užsiplieskiu žydėjimu ir tampu bites bei žmones viliojančiais slyvų žiedais.

O štai dabar į pasaulį žvelgiu atsargiu, asfaltu ropojančio vabalo žvilgsniu…

Nes mano kraujyje esanti geležis yra tos pačios kilmės cheminė medžiaga, kaip ir ta, kuri susidaro, kai kažkur galaktikoje sprogsta niekam nežinoma žvaigždė, o šio sprogimo energija padeda rastis kitoms žvaigždėms…

Nes yra tas ašaras spaudžiantis žinojimas, jog už visų šio pasaulio formų, pavadinimų, rūšių ir vaidmenų įvairovės vis tiek yra VIENA.

Kad ir ką besakytume…