Viskas

Labai ilgai savęs klausinėjau: kokia mano buvimo ČIA prasmė?

Nuo tos akimirkos, kai ėmiau jausti, kad esu tik vaidmuo Kūrėjo spektaklyje. Dabar mano vardas Rolanda. Bet lygiai taip pat ramiai galėčiau vadintis Violeta. Ar Aldona.

Vis stebėjau save veikiančią ir niekaip negalėjau atrasti ryšio tarp tos, kuri veikia ir tos, kuri stebi tą veikimą.Mane glumino tas siaubingai didelis atstumas ir netgi kažkoks savotiškas vaidmens dirbtinumas. Žaidi, nes tokios aplinkybės. Žaidi pagal tas aplinkybes, kuriose esi.

Tačiau niekaip negalėjau sau atsakyti į klausimą, kodėl tai turiu daryti? Kokia to žaidimo prasmė?Kodėl turiu rūpintis kūnu, nors jis vis tiek mirs? Kodėl turiu investuoti į dantis, nors jie vis tiek iškris? Kodėl turiu žaisti žaidimą, nors kuo toliau, tuo labiau supratu, kad tai tik žaidimas? Kodėl turiu uždirbti pinigus, parašyti knygą?

Kam viso to reikia, jeigu AŠ galiu labai lengvai apsieiti be to? Ir man realiai reikia labai mažai? Kodėl turiu norėti daugiau?!

Ir greta kitas klausimas – ką turiu veikti, kad pateisinčiau buvimą ČIA? Nes jeigu esu, vadinasi, yra kažkokia viso to prasmė?…

Paskutinius metus man iš viso ėmė nebesikoreliuoti kūnas ir vidus. Tarsi kūnas gyventų savo gyvenimą, o tas, kuris gyvena kūne – savo…

Ir kartu, vis ieškodama to ryšio, harmonijos tarp išorės ir vidaus, jutau išplatėjantį horizontą, atsiveriančią begalybę, bendrystę su visa kas gyva, priežastingumą ir drauge, priežasčių nykimą.

Jutau, kaip pasekmė atsiranda iš sąmonės krypties, dėmesio – kur jį nukreipiame. Jeigu galvoju, kad po manęs nieko nėra – tai nieko ir nėra.

Jeigu tikiu, kad yra karma, karma ir realizuojasi mano gyvenime.

Jeigu tikiu, kad Dievui turiu įsiteikti, kad gaučiau jo palaiminimą, indulgenciją geresniam gyvenimui,- tai ir įvyksta!

Supratau, kad visi variantai yra vienu metu toje pačioje erdvėje ir tai, kas įvyksta, priklauso tik nuo to, ką aš kuriu savo dėmesiu…

Dieviška. Ne kitaip.…

Vieną dieną, būdama atsipalaidavimo būsenoje, paklausiau to, kuris yra aukščiau ir mato daugiau: kokia mano gyvenimo prasmė?

Ir išgirdau labai tylų atsakymą, veikiau sušnabždėjimą: tavo gyvenimo prasmė patirti save gyvenime. Kiekvienoje akimirkoje. Ne kažko siekti, ne kažką suprasti, ne tobulėti, o tiesiog ramiai, be jokių didelių tikslų – patirti save…

Viskas.