Nieko neveikti be kaltės jausmo

Kai prieš kelias dienas parašiau, kad dabar esu savo „namų ašrame” ir kad man dabar metas, kai tiesiog būnu, gavau klausimą: o tai kaip suprast, negi taip visai nieko ir neveiki..?

Tiesiog būnu. Ir tai taip pat savotiškas veikimas:)

…Mes per daug įpratę veikti, judėti, dažnai – vardant paties judesio… Kad pasidėti „paukščiuką”. Arba – kad nejausti kaltės „nieko neveikiant…”

„Turi dirbti, turi veikti, sustoti negalima… Nieko nedarysi – nieko neturėsi” ir t.t. – senos programos, kurios trukdo būti gyvu…

…Manau, kad jūs taip pat kaip ir aš, jaučiate, jog kai kas magiško vyksta už to, ką mato akys, ką žino protas…

Per mūsų kūnus ir sąmones ritasi galinga atsinaujinimo banga. Rankomis jos nepaliesi, akimis nepamatysi….

Tik vidumi, tyloje gali ištyrinėt pojūčius ir pasirinkt savą buvimo ir veikimo kryptį šiuo ypatingu laiku…

„Mokslas” apie tai jums mažai ką papasakos. Portalų antraštės gąsdins, mistiniai-ezoteriniai „būreliai” perspės apie „tris dienas tamsos”, o merdėjančios TV skalbs svetimus baltinius ir bandys jus į tą „skalbyklą” įtraukti…

Visame tame mentaliniame triukšme, kuriame mes visi esam non stop kiekvieną akimirką, labai lengva paklysti ir nelengva išgirsti save – tą, didesnį, nei gali paliesti, tą, beribiškesnį, kuris netelpa į ankštą asmenybės rūbą….

….Mano visos ląstelės šaukia, kad nebenori „kopipeistinti” to pasaulio, kuris jau miręs!

Mano visos ląstelės prašo kurti tikrąja to žodžio prasme, o ne kartoti tai, kas buvo sukurta!

Ne naujos formos ir nauji pavadinimai tą naujumą liudija, o visiškai kita vibracija, visiškai kita kokybė – tiek veiksmo, tiek iš jo gimstančio turinio…

…Man šis laikas be galo turiningas savo gyliu. Daug rašau, daug vaikštau po mišką (per dieną – po 10 km) ir leidžiu būti viskam:)

Labai gera jausti lėtai ateinantį pavasarį ir kiekvieną nedrąsų jo žingsnį širdyje apdainuoti .

#naktiniaipokalbiai