Vienos istorijos labai lengvai pasakojasi, tačiau ne visuomet lengvai užsirašo. Kitos gi atvikščiai, lengvai sugula į žodžius, bet sunku jas papasakoti.

Kodėl dabar visi “pasikabino“ ant “storytelingo”, tarsi tai būtų naujasis Trojos arkliukas PR, reklamoje, komunikacijoje su klientais?

Man atrodo, kad tiesiog kažkas suprato, jog žmonės yra gyvi sutvėrimai ir kad juos galima “veikti” ne tik per akis, bet ir per jausmus.

Aišku, man nepatinka žodis “veikti”, nes esu įsitikinusi, jog geriausiai veikiame tada, kai nesiekiame veikti, o darome kažką iš vidaus.

Ko reikia, kad istorija “kabintų”?

Būtina prisiminti paprastą dalyką: kitus žmones visuomet paliečia visa, kas paliečia Jus. Tai, ką išgyvenote yra tikra. Net jeigu tai nematoma ir tūno giliai jumyse. Nes jausmas yra energija. Jeigu perteiksite tą emociją, ji persiduos nematomais kanalais ir tiems žmonėms, su kuriais bendraujate. Ir nesvarbu, kas tai: trumpas feisbuko tekstas, reklaminis tekstas, interviu.

Kai visas pasaulis baigia susiniveliuoti, į akį (ir širdį) krenta tik tai, kas yra kitaip.

O kitoks esate Jūs. Nes kito tokio nėra. Tad drąsiai transliuokite pasauliui savo subjektyvumą, kitoniškumą ir tikrai būsite išgirsti!

Patiko? Pasidalink: