II. Išsipasakojimai iš 5 aukšto

sausio 17d.

327

#3 VANGA IR SLAPTI EKSPERIMENTAI

Nebepamenu, kada supratau, kad esu iš kitos planetos. Ir “normali” niekada nebūsiu. “Vanga, pralendanti net pro plastikinį langą” – taip švelniai iki šiolei mane traukia per dantį šeima. Po slapyvardžiu “Vanga” slepiasi visas mano kitoniškumas: įprotis gydytis ne tabletėmis, o šaltu vandeniu, energetiniai “apkabinimai” per atstumą, kai kažkam skauda galvą, eiti prieš srovę, kai kiti plaukia pasroviui ir t. t.

***

Vaikystėje buvau labai užsipyrusi, niekuomet nenorėjau elgtis taip, kaip visi. Vis prisigalvodavau keisčiausių dalykų. Vienas „mėgstamiausių” buvo ką nors “pavogti” 🙂

Aišku, visos mano vagystės buvo demaskuotos: tulpės iš kaimynės darželio, kažkoks nugvelbtas žaislas, 3 rubliai iš tėvų santaupų stalčiaus. Tačiau iš kaimo bibliotekos pavogtų knygų niekas taip ir nepasigedo. Tik mano pačios prabudusi sąžinė, kai akimis meiliai čiupinėdavau po lova paslėptus mylimus Duma, Main Rido, Kuperio romanus..Vogti ar kurti? Štai kur klausimas. Būti savimi ar apsimesti kuo nors patogiu kitiems? Suvokimas, kad savitumą ir viską ko reikia gyvenime, užsaugina drąsūs veiksmai, atėjo kur kas vėliau… Kai supratau, kad vogti iš kitų nereikia, pati viską turiu. Tik reikia leisti tam skleistis!Tačiau išdrįsti kalbėti savo balsu, mąstyti savo mintimis, pasitikėti tuo, kas ateina per mane, ilgai nepavyko.

***

Anais laikais, kuriais aš brendau, niekas apie jokias anapusybes nekalbėdavo. Vieniems reikėjo dirbti, kitiems, – uoliai mokytis. Vienintelė anapusybę atstovaujanti vieta buvo bažnyčia. “Katekizmas” man buvo sunki prievolė, nes šviesios atminties teta – labai tikinti ir, norėdama jai įsiteikti, lankiau tas “tikėjimo pamokėles”. Tačiau kalti tekstus, kurių visai nesupratau, man nepatiko… Todėl sugalvodavau savo tekstus:) Ir dėl to ilgai neišlaikiau “katekizmo” egzamino… 🙂

Vaikų priešinimasis gyvenimo realybei suprantamas kaip nepaklusnumas. Tačiau, kartą, išmokę būti paklusnūs, patogūs, “teisingi” mes tampame tokie visuose savo gyvenimų epizoduose. Visa, kas kitaip, kas netelpa į šablonus, visuotinai priimtinas normas, vertinama kaip blogis. Ir mes prarandame gebėjimą būti savimi, kurti gyvenimą savitai, nors ateiname į jį visi tai gebėdami…Mokykloje vienintelė lietuvių kalbos mokytoja Danutė mano kitoniškume įžvelgė kažką gražaus ir tai skatino. “Turi pasakojimo dovaną”, – sakydavo ji man, grąžindama raudonų pribraukymų nepaliestus mano rašinius.

Tačiau vieną dieną, gal kokioje septinoje klasėje, mano rankose atsirado keista knyga. “Patandžalio joga”. Ji mane užbūrė! Laisvalaikiu bandžiau daryti asanas, o vieną kartą persistengiau…

Ir ilgai negalėjau normaliai vaikščioti:) Paskui knyga dingo taip pat paslaptingai kaip ir atsirado. Tačiau ta anapusybės, paslapties sėkla, kad gyvenimas nėra tik tai, ką mato akys, manyje jau buvo pasėta…O dar vėliau mano rankose atsidūrė mokslinės fantastikos knyga “Pasaulio valdovas”. Ir prasidėjo eksperimentai:) Jeigu mintis visagalė, tai gal galiu taip padaryti, kad tie žmonės, einantys priekyje, atsisuktų? Ir jie atsisukdavo! Jeigu jau taip, tai gal galiu sau įsiteigti, kad nėra karšta rankai, priglaustai prie karščiu tvoskiančio radiatoriaus? Pavykdavo!!!Eidama namo iš muzikos mokyklos, įsiteiginėdavau, kad man nešalta, nors būdavo minusinė temperatūra. Ir aš priversdavau kūną jausti šilumą!

***

Kiekvienas mename tas akimirkas, kai paaukojome save ir pasielgėme “kaip visi”. Kai kitoniškumo ugnis prigęsta, kai nusprendžiame, kad jau esame „per seni” kažką keisti ir nebeleidžiame sau gyventi taip, kaip jaučiame… Šis tekstas skirtas tam maištininkui, laisvam ir ribų nežinančiams vaikui, kuris vis dar gyvena kiekvieno žmogaus viduje. Jis žino, kad dangus niekada nesibaigia, o skraidyti galima ne tik sapne….

#4 PIGŪS BILIETAI IR APIE TAI KAIP NEPALŪŽTI!

Į Indiją pirmą kartą išvažiavau 2009 m. Tai įvyko labai paprastai. Draugė Jurga pakvietė: “Varom? Pigūs bilietai”. Juolab, kad buvau jai anksčiau užsiminusi, jog “norėčiau kada nors”.

Pamenu, kaip išvykdamos į Mumbajų, žvengėme, kad visi kalba apie ekonominę krizę, bet jos Lietuvoje niekur – aūū – nėra!:)Pirmoji kelionė į Indiją buvo labai įspūdinga ir kupina nuotykių. Ne vien todėl, kad pirmoji, o ir dėl to, kad, dvi merginos, su kuprinėmis ant pečių, traukiniais, autobusais, rikšomis nuo Mumbajaus per mėnesį nukeliavome iki piečiausio Indijos taško – Kanjakumario, kur susijungia du vandenynai…Ir, žinote buvome pakliuvusios į tooookias situacijas, kur geriau nepakliūti, bet, ačiū Dievui, likome gyvos, sveikos ir išragavusios Indiją tiek, kiek buvo įmanoma per mėnesį.

***

Tačiau grįžus iš kelionės manęs laukė tai, ko tikrai nelaukiau!!! Pačią pirmą dieną, tik grįžus, sužinojau, kad esu atleista iš savo gerai apmokamo “piarščikės” darbo!!!Jame sau ramiai, saugiai, finansiškai patenkinta leidau dienas jau penkti metai.Pamenu, kai, dirbdama toje PR agentūroje, jutau, kad tas darbas man nebeįdomus. Kad viskas kartojasi, kad galiu bei noriu kur kas daugiau. Bet juk labai geras atlyginimas… Finansinis saugumas man neleido visko mesti ir pradėti daryti tai, ko iš tiesų noriu.

“O ko aš iš tiesų noriu?” “Koks mano pašaukimas?” “Ar tikrai man pavyks “išsilaikyti viską metus?” – šiuos klausimus sau nuolat užduodavau ir vis nerasdavau atsakymų. Nes realus “saugumas” neleido jų rasti. Nes visos idėjos, kurios bandydavau generuoti, sėdėdama “šiltoje” vietelėje, būdavo vangios ir nustumiamos į “kada nors”…

***

O tas “kada nors” atėjo visai neplanuotai. Grįžus iš Indijos, likau be jokių pajamų ir net be “išeitinių” kompensacijų. Su dviem mažamečiais vaikais. Į nugarą alsavo kalnas atsakomybių: už vaikus, mokesčius ir ateitį, kurioje švietė tik darbo birža…Visi, kas kada nors atsidūrė tokioje situacijoje, žino, koks tai jausmas…

Beviltiškumo, sumišęs su įtūžusios tigrės urzgimu!Ką dariau? Akimirksniu mobilizavau save ir suradau “n” variantų, kaip galima prasimanyti pinigų. Nesikračiau jokių “užsakymų”: už pinigus atlikau teisinį žurnalistinį tyrimą vienai poniai, kuri manė, kad vienos ligoninės vadovas yra labai korumpuotas. Tada, pamenu, mane ilgai persekiojo “paslaptingi naktiniai skambučiai”, grąsinantys susidoroti. Kol neįsikišo “vietinis saugumas”, su kurio turėjau asmeninių ryšių iš “žurnalistinių” laikų… Tuo metu dariau viską – rašiau kursinius, bakalauro darbus už pinigus. Ir man dėl to nei kiek negėda. Nes buvo maži vaikai ir visa kita…

***

Ir vis dėl to. Manęs niekada neapleido jausmas, kad galiu daugiau. Bet kas tai? Ką aš galiu? Regis, nieko nemokėjau… Visuomet buvau samdoma darbuotoja. Nežinojau, kas iš tiesų yra verslas, kokie yra jo kūrimo būdai, kokios formos…Kova už būvį su viltimi, kad kažkada suprasiu apie save daugiau ir žengsiu tą lemtingą žingsnį link savo veiklos, tęsėsi iki 2011 m. Būtent tada, “pasitrynusi” vienoje vietos verslininkų asociacijoje ir “už nuopelnus” gavusi galimybę sudalyvauti nerealiuose kelių dienų verslo mokymuose, nusprendžiau įkurti savo viešąją įstaigą.

Po ilgų svarstymų ją pavadinau “Žinių namai”. Šių namų šūkis buvo: “Žinios jums ir apie jus!” “Žinių namų” vardą rinkausi labai atsakingai, supradama, kad jis ilgam… Ir štai, voilia!, pernai mano “Žinių namai” šventė 10 metų!

***

Apie ką šis tekstas? Aišku, kad apie TIKĖJIMĄ!Kai viskas atrodo beviltiška, kai nebežinai, ko tvertis, KAŽKAS tau visuomet padeda įsitverti į save. Ir eiti į priekį, nors sunku, nors nežinai, ko gali tikėtis ir nežinai, kur veda tas kelias!

***

Ir dar šis tekstas apie moterį, kuri neledžia sau palūžti net tada, kai, regis, nebėra jokių ženklų, kad viskas bus gerai. Bet, žinote? !!!Visuomet viskas būna gerai!!!!