III. Išsipasakojimai iš 5 aukšto.

#5 ILGOS ŠAKNYS IR SUKEISTOS REALYBĖS

Iš tiesų viskas prasidėjo Indijoje, kai buvau karantine 2020 m. Būtent ten ėmė stiprėti mano jautrumas ir augti šaknys. Visiškai kitokios – ilgesnės, stipresnės. Pietų Indijoje visi medžiai turi be galo ilgas ir stiprias šaknis. Nes musonai ateina tik kartą metuose, o drėgmės reikia visuomet…

Pasiekti vandenį, kuris yra giliai, nelengva. Kaip ir visa, kas yra giliai…Beje, būdama „ašraminiame” karantine, iš ilgesio, liūdesio ar nežinomybės, ėmiau rinkti vietinių augalų sėklas. Jų ten buvo daug, pribarstytų nat žemės – nuo morengų, saldžiažiedžių pasiflorų, vietinių akacijų, per karčiausią sezoną, metančių ant įkaitusio asfalto didžiules rudas ankštis, primenančias dailiai lenktus, garsiai barškančius „kardus”

Tas sėklas, suvyniotas į indiškų laikraščių skiautes ir sutvirtintas lipnia juosele, parsivežiau namo. Tėvai pasodino prie namo, derlingoje lietuviškoje žemėje. Ir – o stebukle! – sėklos pavirto gražiai žaliuojančiais krūmeliais. Bet praėjusią žiemą indiškus medelius aplankė išbadėjusios stirnos ir apgraužė. Tačiau augalai pavasarį dar gausiau sulapojo, o vieną iškasus, su tikslu pekelti į kaimo sodybą, paaškėjo, kokios nerealiai ilgos tų indiškų medžių šaknys!

***

Greičiausiai, mistika dvelkianti šalis ne prie ko. Tiesiog atėjo laikas man – peršokti į kitą mokyklos klasę…Bet tas peršokimas buvo toks stirprus… Kada nors ir apie tai papasakosiu…O šiandien pasidalinsiu tik jausmu, kuris persmelkė, grįžus po 4 karantino mėnesių namo.Stebuklas! Pirmą kartą, grįžus į savo penktą aukštą 2020 m. birželio 18 d., pagaliau nepajutau jokio skirtumo tarp ašramo ir Lietuvos! (o tų parkeliavimų buvo gal kokie 7)

Anksčiau būdavo super ilga adaptacija… Jausdavau, lyg ant manęs būtų užmautas skafandras:)Nebuvo pasipriešinimo, nejaučiau to „spintos jausmo”, kai energetinis laukas toks didelis, kad „kliūni” už visko…Bet…. Parkeliavau tarsi į tą pačią šalį, į tą patį miestą ir į tą patį penktą aukštą! Manęs kantriai laukė mano gėlės, šuo Viskis, katė Bela. Išoriškai viskas atrodė taip pat. Tačiau vidinis jausmas – kardinaliai kitas! Tarsi būčiau atvykus į visiškai kitą realybę! Nors išoriškai ji atrodė taip pat.Vaikščiojau miesto gatvėmis, bet žmonės praeidavo pro mane tarsi kiaurai, tarsi nepastebėdami. Nors aš mojau jiems džiaugsmingai, norėdama pasisveikinti ir apsikabinti…Ir tada supratau. Esu ten pat. Bet ne ten pat (ramiai, mano “stogas” vietoje:)

***

Netrukus pastebėjau ir kitų niuansų. Tokį subtilų susikaidymą, atsidalinimą, atsitolinimą, išsisluoksniavimą. To dar nebuvo fiziniame pasaulyje ( labai išryškėjo tik pernai), tačiau jaučiau, tarsi žmonės, kurie anksčiau man buvo artimi, tapo tolimi… „Ne mano”. Bendraujant – nemalonus jausmas, lyg rakštis, braižanti skaudžiai kažką giliai viduje. Sunku susikalbėti, nors anksčiau buvo kaip sviestu patepta..Tai glumino. Kaltinau save. Kad mano „ego” toks didelis, kad nemoku bendrauti ir noriu visko “pagal save”… Atsitraukdavau. Maniau, “padirbėsiu” su savim ir viskas bus „ok”… Tačiau, kad ir kaip liūdna, „ok” nebebuvo…

***

Aštrus atsiskyrimo jausmas, praraja tarp manęs ir man artimo pasaulio vis gilėjo. Vis aiškiau mačiau save lyg ant atskilusio ledo lyties – plaukiančią tolyn, neaišku kur, plyštančia širdimi, tiesdama rankas į tai, kas iki tol buvo labai brangu…

Nebeįstengiau sulaikyti iš mano gyvenimo nykstančių žmonių, nors jie ir toliau gyveno šalia…

Štai tada arti tapo toli, o tai, kas toli, nejučia priartėjo…Į mano gyvenimą su džiaugsmingu trenkstu atėjo naujų žmonių arba tie, kurie buvo daug metų nutolę. Ir dar įdomiau ,kai kurie jų gyveno kitose šalyse! Tačiau virtuali realybė sugrąžino juos į mano širdį! Ir prasidėjo visiškai naujas, neįtikėtinai įdomus, įkvepiantis 2021 m. etapas:)

***

Šis tekstas apie moterį, kuri labai prisiriša prie visko, ką liečia jos rankos, ką mato akys ir kas apsigyvena jos širdyje. Išsiskirti sunku.Nes tai Meilė. Ir ji niekada neišnyksta, net jeigu išnyksta žmonės, kuriuos mes kadaise mylėjom…

#6 KELIAS BE KELIO IR ANTGAMTINIAI REIŠKINIAI

Net neįsivaizduoju, kokiu metu ir kodėl, dirbdama vietos dienraštyje žurnaliste, tapau etatine antgamtinių reiškinių aprašinėtoja. Kai tik prireikdavo kokio “neformato”, kokių nors “jautrumų”, “burtų”, visuomet į priešakines linijas visi redaktoriai (dirbau keliuose laikraščiuose) vienbalsiai kviesdavo mane.

Pats pirmasis ir labai sunkus “iškvietimas” buvo, kai netol Nidos buvo rastas nuskendęs klaipėdietis Gintaras Paulionis, plaukęs irkline valtele per Baltijos jūrą į Švediją. Jis sugebėjo kažkaip iš Švedijos grįžti namo net per didelę audrą, o gyvybę prarado visai prie pat namų krantų… Iškeliaudamas į savo lemtingą kelionę, šis unikalus, bet labai paprastas žmogus vežėsi tik Ošo knygą “Kelias be kelio”. Ta knyga vėliau tapo ir mano knyga…

***

Ir štai, vos kojas apšilusią žurnalistiniame pasaulyje, redaktorius pasiuntė imti interviu iš G. Paulionio našlės, dar protu nesuvokiančios, kad prarado vyrą…Šalia stovėdamas, tvirtu ir šiek tiek šiurkščiu žvilgsniu į mane žvelgė G. Paulionio mažasis sūnus…

Didysis, Paulius mane susirado po keleto metų. Sakė: “Noriu pakartoti tėvo žygį ir dedikuoti jį Lietuvai. Ar padėsi paskleisti žinią apie tai ?” Ne tik padėjau, bet ir pati plaukiau su jachta “Lietuva”, kuri lydėjo tris bepročius klaipėdieičius baidarėmis irkluojančius link Švedijos. Kartu plaukė ir diplomatas Vytautas Žalys, Alfonso Žalio sūnus, panašų žygį kanojomis su dviem draugais, surengęs dar keliais metais anksčiau.Pamenu, kaip baisu buvo tada, kai pakliuvome į didžiulį štormą. Mano gultas, siūbuojamas įtūžusių Baltijos vandenų, iš viršaus atsidurdavo visiškoje apačioje…Tai buvo pirma ir turbūt paskutinė mano kelionė jachta. Tąsyk „Lietuvą” į priekį vedė kapitonas Kudzevičius…

***

Paskui sekė vis įdomesni patyrimai. Vienas jų, susitikimas su kiniečių čigong meistru dviejų dienų seminare Giruliuose. Po jo pravestų meditacijų staiga supratau, kad pasaulį, gyvenimą jaučiu visiškai kitaip!Tas pirmas, niekaip nenusakomas pojūtis, kai suvokiau, kad įkvėpdama jaučiu, kaip per mano rankas energija įteka, o kai iškvepiant – išteka…

Pamenu tą siaubą, kai nebeįsivaizdavu, kaip gi dabar gyvensiu su tais keistas pojūčiais?! Laimingai gyvenu iki šiol:)Tąkart, vieną akimirką net pagavojau, kad tikriausiai sergu kažkokia baisia nepagydoma liga:)

Perskaičiau krūvas knygų, bandydama suprasi, kas su manim nebe taip? Beskaitant paaiškėjo, kad būdama 27 metų, pradėjau jausti subtiliąsias energijas…Ne tas, kurias mato akys. Ne šilumą, ne karštį. O tas, kurios yra mūsų visų kūnų neregima dalis…Ir kurių, vien panorėjus, nepajausi, o vieną kartą pajautęs, jau nebesugebėsi pamiršti…:)

***

Tas, kito, visuomet šalia manęs egzistuojančio, bet neregimo pasaulio suvokimas, mane susprogdino. Nebežinojau, kaip dabar reikės būti ir apsimesti, kad to nejaučiu?!

***

Šis tekstas apie žmones, kurie vieną dieną prabunda iš sapno ir supranta, kad tai, ką mato akys, ką jaučia rankos, ką galvoja protas – yra tik labai labai maža mūsų gyvenimo dalis. O mūsų esatis yra tokia begalinė, kad protu to neįmanoma suvokti…

I DALIS.https://rolandalu.lt/reading/issipasakojimai-is-5-auksto/

II DALIS:https://rolandalu.lt/reading/2-issipasakojimai-is-5-auksto/

III DALIS: https://rolandalu.lt/reading/iii-issipasakojimai-is-5-auksto/