I. Išsipasakojimai iš 5 aukšto

#1 NEŠAUDYTI TUŠČIAIS ŠOVINIAIS.

Mano pirmosios Naujų metų dienos teka laaaabai lėtai. Pūškuoja lyg tingus indiškas traukinys, prigrūstas smulkučių, tamsių žmogeliukų norinčių pakliūti kažkur, bet nesvarbu kada…

Toje kelionėje “kažkur” svarbiausia žvalgytis pro langus, atsiduoti tėkmei ir leisti sau neprisgalvoti. Nes jei galvosi, pradėsi niršti, kodėl traukinys vėluoja kelias ar net keliasdešimt valandų! Kodėl viskas vyksta kitaip, nei žadėjo ar tikėjaisi! :)))

Indiško traukinio nepaspartinsi ir situacijos nepakeisi. Belieka pro langą stebėti, kaip smaragdiniame ryžių lauke stypso mažučiai balti garniai ir vis taikosi iš pasalų užšokti besiganančioms karvėms ant sprando. Arba kaip pravažiuojantiems keleiviams džiaugsmingai moja iki kelių į vandenį įsibridę valstiečiai.

Patinka ar ne, jauti nosį kutenančius smilkstančių šiukšlių dūmus, traukinio tepalus, girdi stoties pardavėjų čaižius rėkaliojimus, kviečiančius pirkti samosas, kardamonu kvepiančią chai arbatą…Tokia lėta kelionė traukiniu man ataidi iš praeities. Nes jau antri metai, į Indiją kojos nekėliau…

***

Bet “keliauti” juk galima puikiai ir penktame buto aukšte:) Tik pro langus vaizdai nesikeičia, matai vis tą patį:) Kaimyną iš daugiabučio priešais, kuris šluoja savo balkoną, o vaizduojasi, kad švarina nuosavo namo kiemą:) Pro kitą langą tyrinėju moterį, palinkusią virš viryklės.

Matau jos pakaušį, ant kurio styro susuktas kuodas. Jį ryškiai apšviečia viryklės lempa. Atrodo, lyg nimbas:) Šiomis lėtomis dienomis dažniausiai girdžiu lietaus lašus, barbenančius į lango stiklą, o anksti ryte – į prekybcentrio kiemą vos įsiraivančias didžiules mašinas su produktais, atveriamų vartų girgždesį. Vėlai naktį – pro galines parduotuvės duris į drėgną orą išvirstančias ir garsiai klegančias pardavėjas, cypiančius taksi stabdžius…Garsiai ant vyro rėkiančią kaimynę iš ketvirto aukšto..

***

Savo penkto aukšto “traukiny” judu daug lėčiau, negu norėtų darbo knygoje sąžinę baksnojantys būsimi kursai ir naujos knygos. Daug lėčiau, nei norėtų protas. Nors šis goduolis dar nespėjo “suvirškinti” turtingos, įkvepiančios, kupinos naujų suvokimų praėjusių metų patirties. Jam vėl norisi naujų įspūdžių, naujų everestų. Trrr… – sutramdau protą kaip amžiną atilsį teta Vanda savo ryžą kumelę, pasileidusią su šieno vežimu per laukus….

***

Šis tekstas – apie didį taikos meną, kuris moko nešaudyti tuščiais šoviniais ir ramiai išbūti, kol ateis laikas iš tiesų šauti:)Ne daryti kažką dėl darymo. O labai atidžiai klausytis, kaip iš tylos gimsta gyvenimas…Dabar aš stebiu, klausausi, ragauju ir uostau kiekvieną naują dieną lyg katė, tingiai besiraivanti ant saulėtos palangės. Nes dar nepažįstu nei savęs šiųmetinės, nei spindulio, kuris mane glosto…

#2 50 DRĄSOS ATSPALVIŲ

Drąsa buvo tai, ko man visuomet realiai trūko. Nors daug kas mane matė kitaip – be skrupulų kapojančią galvas baimėms. Tačiau drąsa, kaip ir viskas šiame gyvenime, turi 50 ir dar daugiau visokiausių atspalvių:)

Gali būti išoriškai drąsus, gali suvaidinti drąsų, gali prisišlieti prie ko nors ir tą akimirką jaustis drąsus.Ir gali pasirinkti neapgaudinėti nei savęs, nei kitų dirbtiniais įvaizdžiais. Nesprausti savęs į visuotinai priimtinus šablonus, o drąsiai žydėti visomis savo kitoniškumo spalvomis.

Gali būti drąsus eiti naujais keliais. Drąsus sakyti tai, ką galvoji, kaip jautiesi, o ne mandagiai nutylėti. Drąsus neužpudruoti bendravimo su žmonėmis pozityvumo pudra. Nes po ja dažniausiai guli skeletai… Drąsa yra pasakyti “ne” ilgai trukusiems, bet seniai mirusiems santykiams…Drąsa yra žengti iš komforto zonos. Savo valia, o ne tada kai į tarpuragį įspiria gyvenimas. Taip, spyrį galima vadinti “ženklu”, kad dabar jau reikia veikti, tačiau toks požiūris – praėjusios, 3 D epochos reliktas. Kai žmogus ne sąmoningai renkasi turėti naują patirtį, gyventi, kurti kitaip, o jį taip daryti priverčia skausmas.

***.

..Man praėję metai buvo didelės asmeninės drąsos metai. Tokių periodų turėjau anksčiau. Kai susiduri su dilema – arba gyveni po senovei, arba užsimerki ir krenti nežinomybei į glėbį. Nors ir jauti, kad gali žiauriai susimauti, bet kažkas viduje garsiai rėkia – turi tai daryti!

Šitaip nutiko, kai gavau pasiūlymą parašyti ir išleisti knygą apie Klaipėdos kultūrą. Berods 2005? Paprasta žurnalistė ir knyga? Nuo ko pradėti? Kaip suskaičiuoti sąmatą? Kaip parašyti trumpus poetiškus ir informatyvius tekstus? Pamenu, kaip vaizduotėje prisirakindavau prie rašomojo stalo ir nepakildavau, kol nesukurdavau bent kažko…

Po to sekė pasiūlymas surengti Jūros šventę. “Tave suės!” “Kur lendi?!”- protino draugai. Išdrįsau ir per baimę žengiau į drąsą. Ryškiai menu tą dieną, kai turėjau prisimti atsakomybę už Lotynų Amerikos projektą,grupės iš Kubos pasirodymą, kuris kainavo tuo metu kosmiškai kosminę sumą! Tada greitai užaugau…

Arba ta diena, kai iš dangaus „nusileido” mintis – suorganizuoti kelionę moterims į Indiją. Absoliuti nežinia, didžiuliai pinigai, pavedimai į Indijos bankus, sąmatų skaičiavimas, galybė organizacinių detalių. Tokiais momentais jausdavausi kaip Vicinas iš filmo “Operacija Y arba kiti Šuriko nuotykiai”

Tarsi mane iš abiejų pusių laiko suspaudusios dvi raumeningos rankos, o aš muistausi ir bandau pabėgti…:)

***

Kiekvienas drąsos žingsnis atriekia gabalą jau nebegyvo gyvenimo. Dairytis atgal nevalia – pavirsi druskos stulpu. Bet kito kelio žmogus neturi, jeigu nori būti gyvas! Ne fizine, o vidine prasme. Tik augti, tik nuolat gimti iš naujo, atsisakyti savo senų, išaugtų odų ir nerti į bauginanačiai naują, žvilgančią… Lyg į triušio olą…

Šis tekstas – apie drąsą mirti ir gimti iš naujo. Atsisakyti savęs ir atrasti iš naujo. Laiku išeiti iš visur, kur realiai tavęs nebėra. …Senos odos išnara primena nerūpestingos moters pamestą kojinę. Miglotoje tolumoje moteris džiaugsmingai šoka – plikom blauzdom ir basa…

I DALIS.https://rolandalu.lt/reading/issipasakojimai-is-5-auksto/

II DALIS:https://rolandalu.lt/reading/2-issipasakojimai-is-5-auksto/

III DALIS: https://rolandalu.lt/reading/iii-issipasakojimai-is-5-auksto/