Noriu jus supažindinti su dviem žmonėmis. Jie šioje Žemėje gyvena  įprastą gyvenimą. Kaip ir visi, dirba, įsimyli, turi vaikų, ieško savo kelio bei vietos pasaulyje ir netgi savaip bendrauja su Dievu.

Tačiau tarp šių dviejų žmonių yra vienas labai svarbus skirtumas. Kažkas gal pasakys, kad tas skirtumas – jų sielos amžiuje ar kažkokiuose „ezoteriniuose dvasiniuose lygmenyse“, bet aš manau, kad tas skirtumas susijęs su drąsa.

Išgyvenimo Žmogaus pasinėręs į atsiskyrimo, atskirties iliuziją, o jo motyvacijos šaltinis ir svarbiausių sprendimų „autorius“ – išlikimo instinktas.

Kitas žmogus  – Meistras. Jis jau spėjo prabusti ir pajausti vienybės su viskuo, kas yra aplink, jausmą. Tas žmogus jau išmoko pasitikėti jame esančiu Dieviškumu.

Tarkime, vieno mūsų herojų – Išgyvenimo Žmogaus ir Meistro  – gyvenime nutinka kažkas netikėto ir nelabai malonaus. Pavyzdžiui, santykiuose jis susiduria su išdavyste. Arba jį atleidžia iš darbo. O gal jis susirgo… Pažiūrėkime, kaip reaguoja vienas ir kitas į tai, kas nutiko?

Išgyvenimo Žmogus iš pradžių netiki tuo, kas yra ir priešinasi tam, kas vyksta. „Kodėl taip nutiko man? – klausia jis. – Tai juk neteisinga! Taip neturėtų būti! „. Jis laikosi įsikibęs įsivaizduojamų nuostatų – koks, jo manymu, turėtų būti gyvenimas!

Po to į Išgyvenimo žmogaus širdį įsliuogia baimė, kuri atveria duris neapykantai. „Kaip aš dabar gyvensiu su visa tuo? Aš nekenčiu tų, kurie man taip padarė, o ypač nekenčiu tavęs – Dieve! “ – sako jis su nusivylimu. 

Išgyvenimo Žmogus tiki, kad jis yra kitų žmonių, likimo ar Aukštųjų jėgų valdoma marionetė. Jis tiki, kad yra atskirtas nuo visko, kas aplink.

Ir galiausiai, kiek atvėsęs, šis žmogus nusprendžia tapti „protingesniu“. Mintyse ieško sprendimo: „Kaip aš galiu nuo viso to apsisaugoti? Ką aš galiu padaryti, kad daugiau su manimi taip neatsitiktų? Jame esantis išgyvenimo instinktas nori suvaldyti situaciją ir pradėti ją kontroliuoti.

Todėl toks žmogus aplink save stato gynybinių įsitikinimų šarvus, kurie jį atskiria nuo realaus gyvenimo. Šie šarvai riboja jo laisvę, jo paties kūrybinę galią ir galimybę džiaugtis. Gyvenimui teks labai stengtis, kad  prasibrautų pro tokį stiprų šio žmogaus apsauginį barjerą.

Dabar pažiūrėkime, kaip panašioje situacijoje elgiasi Meistras?

O jis… pasiduoda. Kaip gi taip?!

Meistras žino, kad gyvenimas jo niekada neapgaus. Kada gyvenimas mums atneša kažką netikėto ir dėl to jaučiame skausmą, mus skaudina klaidingas suvokimas apie pasaulį arba noras tą pasaulį kontroliuoti.

Meistras supranta, kad priešintis tam, kas vyksta,- reiškia pasiduoti iliuzijoms ir toliau save apgaudinėti. Mūsų emocinis skausmas yra panašus į fizinę ligą. Tai reiškia, kad mūsų vidinis išsiderinimas persikraustė į realybę ir paūmėjo. Ir visa tai – žinutė mums, nes prašo iš mūsų tiesaus ir sąžiningo žvilgsnio į save.

Taigi, skausmas yra kvietimas pamatyti tiesą. Kaip gi įmanoma tam pasipriešinti? Meistras žino, kad gijimas prasideda, kai besąlygiškai priimame tai, kas vyksta, – kaip vienintelį tiesos šaltinį.

Ir Meistras pasiduoda gyvenimui…

O po to jis atsiveria meilei. Nes žino, kad nėra atskirtas nuo pasaulio ir kitų žmonių, kad jo niekuomet nepamiršta ir nepalieka Dievas. Ir visa tai neleidžia baimei įsitaisyti jo sieloje. 

Šis žmogus jaučia, kad gyvenimas jam yra geranoriškas. Kad jis gauna tik tas patirtis, kurių jam reikia ir kurias jis gali sėkmingai išspręsti. Jis supranta, kad jį skaudinantys žmonės taip pat ieško meilės, kad visi jų veiksmai yra tik meilės troškimas. Ir nėra už ką jų kaltinti, net jeigu jie įskaudino. Meistras randa savyje erdvės suprasti ir užjausti kitus. Ir, kas yra labai svarbu, jis randa galimybę išreikšti meilę ir rūpestį savimi.

Galiausiai Meistras eina į savo vidų, į savo centrą ir ten ieško sprendimo. Meistras supranta, kad jis nėra auka, o Dievas nėra išorinė jėga, kurios reikia prašyti apsaugos. Meistras žino, kad visi atsakymai, galia  keistis ir sveikti, – yra jo paties viduje. 

Užuot užsidėjęs šarvus ir bandęs apsisaugoti nuo gyvenimo, Meistras  atsipalaiduoja ir pasitiki šaltiniu, kuris yra jo paties viduje.

Vietoje to, kad bėgti, gelbėtis, kažką daryti, Meistras nutyla, kol sprendimas neužaugs, neišryškės jo paties viduje. 

Ir tik tuomet jis veikia – iš savo centro, iš savo vidinio žinojimo, būdamas maksimaliai susitelkęs.

Tokiu būdu Meisras sukuria erdvę išgyti – sau ir sitiuacijai.

Nesivadovaudamas išgyvenimo ir priešinimosi viskam, kas vyksta, logikai, jis įgyja tikrą nepažeidžiamumą! Taip Meistras praplečia savo sąmoningumą, įgyja gilesnį ryšį su Dievu ir dar labiau priartėja prie savo vidinės galios šaltinio.

Šie dviejų žmonių  pavyzdžiai yra ne tik apie tai, kaip mes reaguojame į gyvenimą, tarkime, kritinėje situacijoje. Tai pirmiausia apie tai, kaip mes kuriame santykius su savo gyvenimu ir jame esančiais žmonėmis, kaip mes gyvename kiekvieną dieną. 

Išgyvenimo Žmogaus  priešinasi ir kovoja – bijo. Tai yra,  veikia iš proto.

O Meistras pasiduoda – myli – ir veikia iš savo centro, savo vidinio šaltinio.

P.S. Neapsigaukite, jeigu šis tekstas jums pasirodys pernelyg patosiškas ir sunkiai pritaikomas gyvenime. Čia užkoduota labai  svarbi ir praktiška žinutė…. Naudok ją, Meistre 😉

Teksto autorius: Aleksandras Menšikovas

Vertė: Rolanda Lu

Interviu su Aleksandru Menšikovu – čia.

PRAŠYMAS 🙂 Jeigu dalinatės tekstu, nurodykite šaltinį – www.rolandalu.krabasdirba.lt

Ir kviečiu prenumeruoti naujienlaiškį – naujausius tekstus gausite į savo el.paštus. Ačiū 🙂

Patiko? Pasidalink: