“Mano, kaip chiromanto patirtis sako, kad daugiau kaip 90 proc. žmonių, gyvenančių posovietinėje erdvėje, ant savo rankų turi labai įdomų ženklą – Rytuose jį vadina “radžos ženklu” (radža – tai karalius), o Vakaruose- “mokytojo ženklu”.

Jį dar galima vadinti paskui save mases vedančio, lyderio ženklu.

Tačiau Dievas – humoristas, todėl su šio ženklo nešiotojais jis truputį pajuokavo. Žinias, jėgą, ypatingas savybes davė, tačiau šį potencialą atverti galima tik vienu būdu – kada karalius, imperatorius “iš jo Didenybės” tampa tiesiogine šio žodžio prasme, savo tautos tarnu.

Šių savybių negalima atverti per dvasines disciplinas, kvėpavimo praktikas ir pan. Reikia išmokti būti tarnu savo karalystėje. O karalystė – tai šeima, verslas, miestas arba net visa šalis – kiekvienam savo. Tapti tarnu – tai nereiškia, kad tapti vergu. “Džiaukis tarnaudamas, bet ne patarnauk”.

Tarnystė – tai daryti kažką dėl kito, kitam, lyg tai darytumei sau, nelaukiant nieko atgal. Tai – aukščiausias realybės suvokimas, kai viskas, ką tik darai dėl kito, iš tiesų darai dėl savęs, Dievo, nes tas “kitas” yra manyje.

O patarnauti – tai daryti kažką, laukiant padėkos, grąžos. Tai barteris – “tu man – aš tau”. “Aš tau Dieve, žvakutę uždegsiu, o tu man duok mašiną”.

Jeigu jūs jaučiate, kad jūsų gyslomis teka karališkas kraujas, jums nepasirodė, taip ir yra. Tačiau, kad tapti lyderiu, karaliumi iš tiesų, jums teks nemažai tarnauti – valsybei, jūsų artimiesiems, tėvams ir draugams”

Autorius: Dmitrijus Trockis

Vertė: Rolanda Lu

Patiko? Pasidalink: