… Man buvo gal kokie trys keturi metai. Judrus, hiperaktyvus, ligotas ir labai užsispyręs vaikas. Daktarai tėvams patarė vežti prie jūros (gyvenau Aukštaitijoje).


Kartu su mumis keliavo ir panašaus amžiaus mergaitė Jūratė su mama. Mergaitė turėjo akinius nuo saulės – šiek tiek tamsinto rožinio stiklo, na, tokius dieviškai gražius.


Man atrodė, kad Jūratė laiminga, nes turi tokius nuostabius akinius, per kuriuos pasižiūrėjus pasaulis atrodė kitoks, gražesnis!
O maniškis blankus ir apsiniaukęs.


– Duok pasimatuoti, a?- paprašiau Jūratės, kai stovėjome – kaip man tada atrodė, labai aukštai – viešbučio balkone, pro kurį atsivėrė labai gražus vaizdas: aplink pušynai, visai šalia ošianti jūra.


Užsidėjau tuos akinius. Ir nebenorėjau jų grąžinti šeimininkei!
– Nagi, atduok, – lyg ką įtarus nekantraudama paprašė Jūratė.
Tylėjau kaip žemę pardavus ir net nekrutėjau. Viduje šėlo audra. Jūratė tiesė rankas į akinius, o aš vis traukiausi nuo jos.


– Neatiduosiu,- sumurmėjau ir nusiėmusi, nuleidau ranką su akiniais žemyn. Ranka kabojo, akiniai irgi. Regis, tuoj tuoj išslįs.
– Nenumesi, tik pabandyk!-sušuko išgąstingai Jūratė.
– Ot ir numesiu!
Atgniaužiau delnus ir akiniai nukrito ant žemės…
—
…Nuo šios vaikystės istorijos prabėgo labai daug laiko. Neįstengčiau suskaičiuoti, kaip ilgai ieškojau „parduotuvės”, kur parduoda akinius, per kuriuos pažvelgus, net patys tamsiausi dalykai nušvinta rožinėmis spalvomis.

Jau nebepamenu, kiek kartų tuos rožinius akinius bandžiau išlaikyti ant nosies, bet jie vis krito ir krito! Ir kaip dažnai tų rožinių spalvų ieškojau kažkur toli, o jos, pasirodo, būdavo visai mano pašonėje 🙂

Bet iš to gimė ir gerų dalykų. Nuolat tyrinėdama save ir gyvenimą, sužinojau esant tobulą dievišką planą ir atradau pasitikėjimą viskuo, kas vyksta.

Per sunkumą sužinojau apie vidinį lengvumą, kuriam galima leisti augti ir kurį tenka labai globoti, saugoti nuo skersvėjų kaip nuostabią, bet labai trapią gėlę.

Kai prie manęs priartėja kokie nors nuodai, be paliovos kartoju sau: mano vertybė ir pasirinkimas yra meilė. Ir tada meilė kažkokiu stebuklingu būdu atranda kelią į mano širdį.

Tačiau ir šiandien neturiu recepto, kaip gyventi “teisingai”, steriliai, be jokių įdrėskimų. Dar nepavyksta balanse išlikti visą laiką, nes vis nutinka įdomių istorijų, kurios treniruoja vidinę sąvastį.
Ir puiku, nes tik taip ji tvirtėja ir įkvepia kūrybai.
—
Taigi vėl kviečiu susiburt ir kalbėtis. Šįkart mūsų pokalbis suksis:

– Apie vidinius kiemus, į kuriuos metų metus krauname viską, ko nedrįstame rodyt kitiems, net patiems artimiausiems.
– Ar įmanoma perkeisti matymą, neužsikrėsti kitų, ypač artimų žmonių emocijomis, mintimis?
– Ar slegiančiose situacijose galima išlikti stebėtoju ir tuo pačiu nesurambėti, netapti super pozityviu, bet apgavusiu patį save?
– Ir kaip užsikrėtus negatyvia emocija, iš jos išsivaduoti, kad ji nepradėtų iš lėto naikinti mus iš vidaus?

Temos, kurias ketinu paliesti:

– Šiek tiek apie energetiką ir vibracijas
– Energetiniai “virusai”, kaip juos atpažinti?
– Moterys, dėmesio: PMS!
– Ką reiškia “prarasti save” ir “išlikti savimi”?
– Sunkios būsenos: pykčiai, liūdesiai ir kt.
– Nuodai, kurie lieka namuose ir galvose.
– Greitoji pagalba: jei pasigavote “virusą”
– “Antivirusinė” profilaktika.
– Kaip kelti savo vibracijas ir kam to reikia?

—
LAIKAS: gegužės 16 d. (ketvirtadienis) 18.00
VIETA: S. Daukanto g. 24a
KAINA: tiek, kiek norės jūsų širdis.
REGISTRACIJA: nebūtina, bet jei norite, galite man parašyti žinutę.
INFORMACIJA: roluko@gmail.com, +370 68606936

Patiko? Pasidalink: