Sigitas Jurčys: Hipis vienuolio abitu

Gyvenantiesiems civilizacijos malonumų ir, regis, neribotos laisvės pasaulyje nelengva suprasti vienuolio misiją.  

Šiandien ypač aukštinamų kūno poreikių, pasaulietiškų ritualų atsižadėjimą ir santūrios buvimo šioje žemėje formos pasirinkimą: ankstyvo ryto tamsą vietoj saldaus sapno, begalinių maldos valandų, kuklaus apdaro ir maisto, tarnystės, paklusnumo, minčių ir kūno skaistumo…

Kad ir kaip vertintume tokį pasirinkimą, sužvarbę nuo širdį paralyžiuojančių tarpusavio santykių, abejonių arba pakirsti sunkios ligos, ieškom sąlyčio su beribe dvasios gelme ir glaudžiamės prie tų, kurie šiandien yra arčiausiai Dievo buveinės.

Vienas jų – Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordino šv. Kazimiero provincijos Kretingos apreiškimo vienuolyno vadovas, nuo šių metų – Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis brolis Benediktas Sigitas Jurčys, kuris į Klaipėdą po daugelio metų sugrįžo kartu su legenda tampančiu Vilties bėgimu.

Namo, į gimtąsias Klaipėdos gatves, kur gimė ir užaugo, brolis Benediktas artėja pamažu. Tačiau lyg migruojantis paukštis, net būdamas svetimuose kraštuose išsaugojęs grįžimo į gimtąjį lizdą instinktą ir tvirtai žinantis grįžimo tikslą: sukurti Klaipėdoje tai, ko neturi kiti miestai – dvasinės pagalbos onkologiniams ligoniams centrą bei klaipėdiečių širdyse pasėti daugiau meilės ir šviesos.

Apie kūne apsireiškiančias dvasios ligas bei efektyviausius vaistus joms gydyti, – šis mūsų pokalbis.

Jaunystėje prijautėte hipių judėjimui, domėjotės menu, tačiau tapote vienuoliu.

Augau Klaipėdos kartono fabriko ir karinio dalinio kaimynystėje. Stebint vakarop į poligonus ūžiančius tankus, skaitant naujienas apie pasaulyje vykstančius karus, nejučia brendo antimilitaristinės mintys.

Tuo metu Lietuvoje formavosi grupės jaunų žmonių, kuriems buvo artimas hipių judėjimas. Tapau vienu tų, kuriems hipių filosofija reiškė kur kas daugiau nei prieštaravimas sistemai ar abstraktus laisvės troškimas. Mes buvome orientuoti į taikos kūrimą, o hipių filosofija ugdė pacifistinę dvasią. Sovietmečiu ilgaplaukiai ir dėvintys džinsus buvo savotiškai diskriminuojami.

Norėdami patekti į teatrus, visaip maskuodavomės, slėpdavome ilgus plaukus. Tuomet niekaip negalėjau suprasti, kodėl taip žiūrima į kitaip mąstančius.

Tai buvo vienas motyvų, paskatinusių pasirinkti vienuolio kelią. Įtakos turėjo ir itin religinga aplinka, kurioje augau: tėvai, seneliai, tėvų draugai buvo maldos žmonės.

Buvome beveik apsisprendę užsidaryti nuo šio keisto pasaulio. Bėgdami išvažiavome į Pamyro kalnus. Manėme, eisime kalnais tol, kol nukeliausime į Tibetą. Tačiau užklupo žiema – buvome priversti iš Tadžikijos grįžti į Europą. Jau tuomet beveik visi buvome vegetarai, taip bandydami prieštarauti prieš tuometinę santvarką ir joje sėjamas idėjas – nenorėjome susitapatinti su niekuo.

Kai gamta iškrapštė iš kalnų, mus pastebėjo tėvas Stanislovas. Jis įžvelgė mūsų kitonišką dvasią ir suprato, kad atskalūnams reikalinga pagalba. Manau, kad tėvo Stanislovo asmenybė mane stipriai paskatino pasirinkti vienuolio kelią.

Pirmojo Vilties bėgimo himnu tapo grupės „Pink Floyd“ kūrinys, o plyta iš albumo „Siena“ – bėgimo idėjos simboliu. Ką Jums reiškia menas, populiariosios muzikos klasika?

Menas buvo paskata atsigręžti į žmogaus dvasios gelmes. Jau tuomet supratau, kad menas, kūryba gali tapti dvasios skausmus gydančiu vaistu. Jaunystėje labai domėjausi skulptūra. Esu nemažai išdrožęs ir dar iki šiolei saugau keletą komplektų kaltų. Viliuosi, kad galutinai įsikūręs Klaipėdoje vėl sugrįšiu prie kūrybos.

Ne tik man, bet ir daugeliui mano kartos žmonių „bitlai“ bei jų lyderis Džonas Lenonas buvo savotiški dvasiniai vedliai. Kaip ir „bitlams“, „Pink Floyd“ grupės nariams, man irgi norėjosi griauti sienas. Šios muzikos klausymas ir jų idėjų priėmimas buvo savotiškas pasipriešinimas to meto sistemai.

Kuo vienuolis skiriasi nuo kunigo ir ką reiškia būti vienuoliu?

Vienuoliai gyvena brolių bendruomenėje, o kunigai – atskirai. Kunigas turi parapiją, prižiūri bažnyčią, o vienuolių misija – malda. Kunigai duoda celibato įžadą, o vienuoliai įsipareigoja likti skaistūs visą gyvenimą.

Vienuoliai negali turėti nieko asmeniško, viskas priklauso bendruomenei. Gal nuskambės per drąsiai, tačiau būti vienuoliu – reiškia būti laiko ženklu. Kodėl taip sakau? Vienuolis gyvena iš esmės kitokį gyvenimą, nes visą laiką yra Dievo ilgesyje. Šis ilgesys tuo didesnis, kuo gilesnis vienuolio asmeninis dialogas su Dievu. Jeigu nesusiklosto šis dialogas, tampi pasauliečiu ir gali padaryti tik tiek, kiek gali pasaulietis.

Dialogas – tai ir reiškia visuomet būti su Dievu. Tai suteikia galimybę skleisti ramybę ir viltį. Bendraudamas su žmonėmis turi būti toks, koks esi maldoje su Dievu: tyras, atviras, nuoširdus. Vienuolis turi ypač daug sąlygų pasiekti šią būseną, gerokai daugiau nei gali paprastas net labai dvasingai gyvenantis žmogus.

Vienuolio misija leidžia pasaulį matyti kitomis akimis ir kalbėti kitus žodžius.

Kuo Jums artima šv. Pranciškaus filosofija ir kokia jos galia šiandien?

Gali būti įvairių terapijos rūšių – dailės, muzikos. Tačiau yra ir serafiškoji terapija – žmogaus ir Dievo artumo terapija. Kai popiežius šv. Pranciškų paskelbė šventuoju, suteikė jam serafiškojo šventojo titulą.

Serafimai – tai ypatinga, arčiausiai Dievo esanti angelų hierarchija. Serafiškoji terapija suteikia galimybę žmogui būti labai arti Dievo ir arti kito žmogaus. Aš manau, kad šv. Pranciškaus filosofija gali šiandien tapti didžiule gydomąja jėga, skatinančia žmogų būti kuo arčiau žmogaus ir arčiau Dievo.

Pranciškus buvo taip arti Dievo, taip arti kiekvieno gyvo padaro – medžio, paukščio, žuvies, kad šie jį laikė broliu. Kad žmogų gamta priimtų kaip savą, jo viduje turi gyventi absoliuti taika ir meilė.

Ilgai keliavote po pasaulį. Galėjote likti Romoje ar kitame mieste, bet grįžote iš pradžių į Vilnių, paskui – į Kretingą, kol galiausiai priartėjote prie Klaipėdos.

Visuomet norėjau grįžti į Klaipėdą. Tačiau tai nebuvo paprasta. Visuomet jaučiau, kad dar ne laikas, dar nesusiklostė grįžti tinkamos sąlygos. Po karo buvau pirmas klaipėdietis, įstojęs į Kunigų seminariją.

Viena priežasčių, kodėl išvykau į kitus kraštus, – anksčiau vyravusi neigiama nuostata dvasininkų luomui. Per tą laiką dirbau Dušanbė, Romoje, Vatikane. Vėliau grįžau į Lietuvą ir dėjau daug pastangų, kad tikintiesiems būtų sugrąžinta Bernardinų bažnyčia, pastatytas pranciškonų vienuolynas Kryžių kalne. Dabar grįžtu namo, nes labai norisi, kad Klaipėda turėtų tai, ką turi kiti miestai.

Manau, kad būdamas čia galiu tai padaryti: pastatyti vėžiu sergantiems žmonėms onkologijos centrą, prie jo įkurti Rytų meno paveikslų galeriją. Norisi, kad ir Klaipėdos žmonės pajustų gydančią šv. Pranciškaus dvasią. Beje, pranciškonų atėjimas į Klaipėdą labai simboliškas, nes jie buvo vieni iš miesto prie Danės įkūrėjų, kartu su Rygos kalavijuočiais 1252 metais čia statę pilį.

Kaip gimė mintis statyti onkologijos centrą Klaipėdoje? Ir kodėl Lietuvoje šiandien tiek daug žmonių serga vėžiu?

2005 m. Kretingos vienuolyne pradėjo rinktis onkologinėmis ligomis sergantys žmonės, ieškantys dvasinės paramos. Dauguma jų buvo iš Klaipėdos. Taip ir kilo mintis centrą statyti uostamiestyje. Daug keliavau ir mačiau, kas daroma Anglijoje, kitose šalyse onkologinių ligonių labui, ir stebėjausi, kodėl to nėra Lietuvoje, kur vėžys jau tampa epidemija.

Kodėl tiek daug žmonių serga?

Priežastis – ne užterštas oras, ne Černobylis, chemijos pilnas maistas, o dėmesio, meilės, draugystės, pasitikėjimo vienas kitu stoka. Kai nėra meilės, atsiveria didžiuliai plotai ligai plisti. Kur savanaudiškumas ir nėra meilės, šviesos, ten veši ligos ir mirtis. Norėdami būti sveiki, turime mylėti, norėti gero vienas kitam, o ne puoselėti negatyvius jausmus. Lietuvoje labai daug pykčio ir nepakantumo. Gal skambės negražiai, tačiau manau, kad visiems Lietuvoje reiktų profilaktiškai išvalyti kepenis, kuriose labiausiai kaupiasi pykčio nuosėdos.

Bet kurios ligos šaknys slypi dvasioje. Yra sakoma: sveikame kūne – sveika siela, jeigu žmogus meldžiasi. Būtent taip skamba pilnas šis posakis. Meilė negali būti horizontali, ji turi būti visa apimanti ir neatmetanti žmogaus dėl to, kad jis kitaip mąsto, kad nesuteikia to, ko tikiesi. Meilė yra duoti, o ne imti.

Jeigu meldžiasi. Tačiau daugybė žmonių negali to daryti, nes nežino kaip. Ką reiškia malda?

Žymus žydų filosofas M. Buberis yra sakęs: „Dievas yra ten, kur jį sutinki“. Stipri mintis. Vėl norisi klausti: o kaip ir kur jį sutinki? Kiekvieno žmogaus religinis potyris yra jo asmeninis potyris. Susitikimo su Dievu trafareto ar matricos nėra. Susitikimas su Dievu yra ne vietos ar erdvės (J. Gagarino atvejis), o mūsų sielos būsenos klausimas. Malda yra mūsų sielos artėjimo į Dievą būsena per savo giliausius džiaugsmo ir kančios, susitikimų ir išsiskyrimų išgyvenimus. Malda yra Dievo suradimas tikrovėje, kurioje aš gyvenu. Malda yra žmogaus atsakingos meilės atsakas Dievui už gyvenimo dovaną.

Prieš trejus metus sugalvojote rengti Vilties bėgimą. Kodėl bėgimą, o ne aukų rinkimą, kitokias paramos paieškas?

Statistika niūri: Lietuvoje serga apie 18 tūkst. žmonių. Dauguma jų, sužinoję diagnozę, save pasmerkia užsidarydami ir kentėdami vieni. Kai žmogus užspaustas į kampą ir pasilieka vienas, vėžiui jį lengviau nugalėti. Šiai ligai būtinas viešumas.

Todėl mes raginame vėžio paimtus žmones būti bendruomenėje, nesislėpti, kartu važiuoti į piligrimines ir pramogines keliones. Viešumas gydo ir stiprina. Esu matęs Niujorko maratoną ir pajautęs jo jėgą. Supratau, kad ir Klaipėdai reikia tokio viešo, atviro renginio. Taip atsirado idėja rengti bėgimą, ir pradėjo sklisti žinia, kad kažkas bėga, norėdamas kitiems gera.

Kuo ypatingas Vilties bėgimas kitų panašaus pobūdžio renginių kontekste?

Vilties bėgimas – ne sportinė akcija. Tai naujos visuomenės kūrimo scenarijus. Daugelis žmonių jau po pirmojo bėgimo džiaugėsi, kad taip puikiai jautėsi tik Baltijos kelyje. Vilties bėgimas įgavo sakralinę reikšmę. Vaikai bėgo dėl sergančių bendraklasių ar tėvų, tėvai – dėl savo vaikų. Pinigai šioje akcijoje – ne pats svarbiausias dalykas.

Vilties bėgimas – tai meilės artimam išraiška. Vilties bėgimas ypatingas dar ir tuo, kad kuria naują visuomenės modelį, paremtą atjauta ir tarnyste kitam žmogui. Dalyvaudamas – bėgdamas ar aukodamas savo pinigus, savo talentą, laiką, – žmogus besąlygiškai atsiduoda. Be grąžos laukimo – tiek finansinės, tiek moralinės.

Šis bėgimas – tai ir edukacinė akcija, kada įvairaus amžiaus žmonės sėja savyje ne vartojimo, ėmimo, o davimo daigus. Ypač tai svarbu jaunajai kartai, kuri dalyvaudama Vilties bėgime pažįsta visiškai kitokį pasaulį, paremtą meilės artimam dėsniais.

Kitais metais organizuojamas jau ketvirtasis Vilties bėgimas visomis prasmėmis peršoka įprasto renginio kartelę. Jame dera ir sportinė, ir meninė išraiška. Drįsčiau Vilties bėgimą pavadinti unikaliu sakralinio- gydomojo meno festivaliu. Atlikėjai dovanoja miestui ir sergantiems žmonėms savo talentą. Mieste kuriama šventė, kurioje visus svaigina ne alus, o solidarumas, noras atiduoti kitiems tai, ką turi geriausia. Tai visus suartinantis menas, skatinantis būti kartu.

Kas iki šiolei nuveikta statant Dvasinės paramos centrą?

Įvyko dar tik trys Vilties bėgimai, tačiau apie šią akciją žinia pasklido po visą Lietuvą ir gerokai už jos ribų. Jau pradėjome statyti pagalbos onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems centrą – padėti pamatai. Tikimės, kad jis bus pastatytas 2012 m. Baigiame statyti Šv. Pranciškaus vienuolyno koplyčią. Sudaryta 50 moterų savanorių, persirgusių onkologinėmis ligomis, grupė. Jos aktyviai mokosi ir jau yra pasirengusios padėti likimo broliams bei sesėms.

Džiaugiuosi, kad žmonės paaukojo nemažai pinigų pirkdami mūsų simbolines plytas, Klaipėdos muzikiniame teatre vykusiuose labdaros koncertuose, per TV3 rengtą koncerto transliaciją, pervesdami 2 proc. lėšų, spausdami www.aukok.lt nuorodą, mesdami pinigėlius į įvairiose miesto įstaigose esančias aukų dėžutes. Mums labai padeda DNB Nord bankas, „Lions“ klubas „Smiltė„, miesto vadovai ir savivaldybės darbuotojai. Esu dėkingas visų Lietuvos miestų broliams pranciškonams ir visai „Vilties“ komandai, negailintiems savo laiko ir energijos organizuojant renginį.

Esu ypač sujaudintas moksleivių aktyvumo ir jų širdžių šilumos. Jie ne tik gausiai dalyvauja Vilties bėgime, bet ir nuperka daugiausiai simbolinių plytų.

Tačiau bene svarbiausi šio renginio pagalbininkai – patys onkologiniai ligoniai ir visi žmonės, kurie žiūri, džiaugiasi, ploja, bėga bei drauge padeda kurti ypatingą Vilties bėgimo dvasią. Turint tokį palaikymą, sienų griauti nebereikia – sienų tiesiog nebėra…

Artėja Kalėdų šventė. Meldžiu ir kviečiu klaipėdiečius rizikuoti ir gyventi taip, lyg Dievas būtų, netgi jeigu tai priešinga mūsų išauklėjimui ir išsimokslinimui. Gyventi taip, lyg Dievas yra Meilė, Taika ir Gerumas. Mano iššūkis – šviesus visų mūsų žvilgsnis į planetą ir visa, kas joje gyva.

—

Šaltinis: Vakarų ekspresas, 2010 12 11