Nuo kostiumų iki TANTROS*
1214
“Skausmas yra mūsų didysis mokytojas”,- sako verslininkas, jogos ir tantros mokytojas klaipėdietis Žydrūnas Brencius.
Jis įsitikinęs, kad visi geriausi dalykai žmogui nutinka tuomet, kai ima skaudėti – dėl nenusisekusių santykių, ligų ar vaikų, finansinių problemų. Tuomet yra šansas pradėti mokytis gyventi kitaip ir pasveikti. Arba nesigilinti, kodėl gi tai atsitiko būtent jam ir tapti kaltintoju.
Žydrūnui skausmas tapo didele ir pinigais neišmatuojama dovana bei nuostabia kelione į savęs pažinimą, kartu į šią kelionę vedant ir kitus žmones, kurių vis daugiau ir daugau atsiranda jo kelyje.
Prieš 23 metus pradėjęs ir iki šiolei sėkmingai vystantis vyriškų drabužių verslą, Ž. Brencius prieš 17 metų ėmėsi ir kiek kitokios veiklos: pradėjo praktikuoti jogą bei meditaciją, skaityti dvasinio pobūdžio literatūrą, važinėti po seminarus. Šios dvasinės praktikos jį pamažu atvedė prie tantros, kuri šiuo metu užima didžiąją dalį jo gyvenimo.
Šiandien su Žydrūnu kalbamės apie meilę, kurią dažnai dengia storas nuoskaudų sluoksnis ir kuris neleidžia mums būti tikrais, atvirais.
Kalbamės apie gyvenimo pamokas ir būdus, padedančius siekti vidinio tyrumo, link kurio – sąmoningai suvokiant arba nesąmoningai – kiekvieną žmogų veda Kūrėjas.
Kalbamės apie apsikabinimus, kurie yra tarsi kiekvieno žmogaus vidinio pasaulio vizitinė kortelė, atskleidžianti, kiek mes tą akimirką esame nuoširdūs, kiek galime priimti kitus žmones ir su jais dalintis savimi…
Iki šiolei turi vyriškų drabužių verslą. Kaip tavo gyvenime atsirado dvasinės praktikos?
Mano vidus jų šaukėsi. Man reikėjo tokios veiklos, kurioje galėčiau realizuoti save. 2005 m. nusipirkau patalpas bendrabutyje ir įkūriau jogos namus “Pažinimas”. Viską ten pats savo rankomis įrengiau. Idėja buvo graži, tačiau gal dar nebuvau tuo metu pasiryžęs visą save atiduoti tik jai. O gal verslas man tuomet dar buvo svarbiausia, o joga – tik hobis. Maniau, vieną koją įkesiu į jogą, o kita liksiu versle. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai nėra paprasta. Norint išlaikyti tokią erdvę, kokia buvo “Pažinimas” reikia taip pat daug dirbti. Gal ir vieta nebuvo pati geriausia – užkampis, jokio normalaus privažiavimo. Be to, ir finansiniai dalykai spaudė. 2010 metais “Pažinimą” pardaviau.
O paskui vedžiau užsiėmimus tai viename, tai kitame klube. Daug važinėjausi pats ir ne visuomet galėjau išlaikyti stabilią jogos grupę. O dabar šta, praėjus daugeliui metų, vėl turiu galimybę kurti stabilią dvasinę veiklą jogos ir laisvalaikio studijoje “Būkime kartu”, kurią pernai metų pabaigoje įsteigėme kartu su draugais, bendraminčiais. Čia pradėjau vesti ne tik jogą, meditacijas, bet ir tantros seminarus.
Kodėl tavo gyvenime vis dar yra verslas? Kodėl nepasineri tik į dvasinę veiklą?
Iš dvasinės veiklos galima išgyventi, bet tik tenkinant minimaliausius poreikius. Bent jau Lietuvoje. Todėl verslas yra tam, kad galėčiau laisvai jaustis, turėčiau daugiau laiko ir laisvės. Pinigai reikalingi svajonėms realizuoti. Visi tantros ir jogos mokymai kainuoja labai brangiai.
Pavyzdžiui, dešimt dienų mokymų Rusijoje atsieina tūkstantį eurų. O kiti vyksta Indijoje arba Europos šalyse. Iš kur gauti tokius pinigus? Todėl čia ir padeda verslas.
Pats verslas man patinka, tačiau nepatinka, kad jis nevyksta taip, kaip aš norėčiau (juokiasi). Na, kad jam reiktų skirti mažiau dėmesio.
Mano stebėjimai sako, kad žmonės vien dėl pramogos į dvasinius dalykus nelenda. Kas vis dėl to tave paskatino eiti savęs pažinimo keliu?
Kai man sukako 29 metai, turėjau sėkmę, pinigų, verslą, gražią žmoną, gyvenau kaip pasakoje. Tačiau tuo metu pradėjau jausti baimę, kad negali žmogui būti taip gerai. Ir po kurio laiko mano baimė realizavosi: žmona susirado kitą vyrą ir aš skaudančia širdimi turėjau palikti savo šeimą.
Tuomet uždaviau sau klausimą: kodėl taip atsitiko? Kodėl žlugo mano santykiai, o su jais ir visa kita? Juk tiek daug žmonių normaliai gyvena, o kodėl gyvenimas taip žiauriai elgiasi su manimi? Pirma knyga, kurią tuomet pagriebiau, ieškodamas atsakymų, buvo Sergejaus Lazarevo “Karmos diagnostika”.
Ją skaitydamas supratau, kad viskas atsitiko dėl mano puikybės, arogancijos. Ir nuo nuo to laikotarpio prasidėjo mano vidinių pokyčių kelias, kai ėmiau sau uždavinėti labai daug įvairių klausimų. Taip pat – valyti savo fizinį kūną. Mečiau valgyti mėsą, po kurio laiko ir vartoti alkoholį, užsiėmiau joga, meditacija ir kitomis praktikomis. Man iš tiesų rūpėjo suprasti, ką turiu daryti, kad būčiau laimingas.
Tačiau po skyrybų su žmona nepaleido nemalonūs, skausmingi jausmai. Supratau, kad tai nėra geras ženklas. Nors mes ir išsiskyrėme, tačiau aš savo buvusią žmoną vis dar “nešiojausi” su savimi, negalėdamas jai atleisti ir paleisti. Tuomet nusprendžiau jos atsiprašyti. Nes jos skaudus poelgis iš tiesų pažadino mane, ir tai buvo man dovana.
Atsiprašiau savo buvusios žmonos už tai, kad buvau negeras vyras. Nes norėjau, kad viskas būtų tik pagal mane, taip, kaip aš pasakysiu. Namuose vyravo tikra diktatūra, kontrolė ir mano moteris nebeatlaikė, susirado tokį žmogų, kuris jai buvo geresnis, nes negavo iš manęs meilės. Nors aš ją tikrai mylėjau, tik tą jausmą, kaip ir dauguma vyrų, nešiojausi giliai viduje užspaudęs. O juk moterims reikia parodyti, kad jas mylim…
Po to, kai atsiprašiau buvusios žmonos, tie nemalonūs, skaudūs jausmai dingo, ir kažkas pasikeitė mano viduje. Dabar mūsų santykiai su buvusia žmona nuostabūs, abu rūpinamės mudviejų dukra, nebėra jokios priešpriešos. Ši skaudi mano asmeninė istorija padėjo suprasti, kad jeigu dėl ko nors tau yra blogai, visuomet ieškok priežasties savyje, o ne kituose.
Taigi dvasiniai dalykai į tavo gyvenimą atėjo kaip savęs paieškos, noro išsivaduoti iš skausmo rezultatas?
Taip. Pradėjau medituoti, važinėtis į įvairius kursus, seminarus, ką darau iki šiolei. Vienu metu tapau labai griežtas sau: askezė, jokių malonumų, tik dvasinis kelias. Pradėjo “stogas važiuoti”, dingo gyvenimo džiaugsmas. Ir vieną dieną supratau, kad nemoku mylėti. Nežnau, kas yra meilė. Pakėliau akis į dangų ir paprašiau: Dieve, išmokyk mane mylėti… Ir prieš aštuonerius metus pakliuvau į pirmąjį tantros seminarą. Kai mane į jį pakvietė, visiškai nieko nežinojau apie tantrą. Net nežiūrėjau į google, jaučiau, kad man reikia ten važiuoti. Daug ką mes iš tiesų jaučiame ir visuomet žinome, kas yra teisinga, o kas ne…
O po to seminaro paprašiau, kad Kūrėjas duotų man moterį, kurią aš galėčiau mylėti ir su kuria galėčiau mokytis mylėti. Nes jaučiau, kad jau galiu pradėti tai daryti. Į meilės pažinimą ėjau labai stropiai, tačiau ir dabar negaliu atsakyti, kas tai yra meilė…
Ar davė Dievas Tau tą moterį, su kuria galėtum mokytis mylėti?
Ne, nedavė dar (šypsosi). Ta, kuri tuo metu buvo šalia, mane iš tesų mokė meilės labai stipriai, tačiau mūsų santykiai buvo gana sudėtingi. Kaip švytuoklė – tai vieną pusę, tai visiškai į kitą. Dar esu nepasiruošęs naujiems santykiams, bet suprantu, ko reikia, kad jie įvyktų.
Daugelis žmonių aistrą vadina meile.
Tai gali būti kartu, bet dažniau būna arba viena, arba kita. O jeigu šie du dalykai yra kartu, tuomet tai santykių harmonija.
Pakiuvai į pirmą tantros seminarą ir pajutai, kad ji Tau tinka. Kas būtent?
Yra daug įvairių tantros apibėžimų ir suvokimų, bet aš jų neminėsiu. Man tantra – tai akistata su savo ego, kuris sako: aš negaliu, tai negražu, tu to nedaryk, nes kaip čia atrodysi. Ego, kuris laužo tradicinio suvokimo šablonus, laužo egoistinį tavo “aš”. Studijuodamas tantrą aš supratau, kad už kiekvienos, ego sukurtos baimės visuomet skypi malonumas. Tantra padeda įsismelkti į šios baimės šerdį ir pažvelgti tiesiai į akis tiems dalykams, kurie mus skaudina, žemina, verčia bėgti. Kada iššifruojame tas daugybę metų formuotas nuostatas, pažvelgiame į jas be saviapgaulės, ateina džiaugsmas, nes išsilaisvini iš savo paties sukurtų kalėjimų. Tada gali pradėti jausti ir suprasti, kas yra meilė, ką reiškia duoti, o ne tik imti. Tuomet gali drąsiai žvegti į save ir į kitus taip pat.
Pasakei “malonumas”. Gyvename materialiame pasaulyje, todėl malonumą dažniausiai suprantame kaip fizinį.
Kalbu apie vidinį malonumą, o ne fizinį jausmą. Kalbu apie visišką vidinę laisvę, bet suprantant savo veiksmų pasekmes, priežasties. Kalbu apie tai, kai galiu daryti tai, ką noriu ir nebijau kalbėti, baimindamasis, ką apie mane pagalvos; kai būnu su kuo noriu; užsiimu, kuo noriu. Kai galiu būti visiškai spontaniškas savo veiksmuose. O spontaniškumas – tai kaip Dievo žaidimas, kada mūsų viduje gimsta stimulas veikti, – ir turime tai daryti. Bet jeigu duodame laiko protui, tas veiksmas gali ir neįvykti, nes įsijungia saugikliai – ką apie mane pagalvos? Žmogus sustoja, o jeigu buvo impulsas, tačiau jį užgniaužė savyje, žmogus “sulenda” į save, užsisklendžia, fiziniame kūne atsiranda energetiniai kamščiai. Taigi, jeigu pajautėte, kad norite kažką padaryti – paskambinti žmogui, apkabinti, pasakyti komplimentą arba atvirkščiai, išreikšti negatyvius jausmus, tai ir darykite! Žinoma, nepamirškite už tai atsiprašyti.
Aišku, viskam yra ribos. Reiktų elgtis taip, kad nežalotume kito žmogaus, kad būtumėte jam atidūs, jautrūs, supratingi, net ir sakydami nemalonius dalykus.
Gal ne visuomet būtina studijuoti tantrą, kad tai suprasti? Žmonės prie tokių išvadų gali prieiti natūraliai, tiesiog gyvendami, stebėdami gyvenimą ir save.
Sutinku. Tačiau daugeliui žmonių tai reikia išgirsti iš kitų. Kiekvienas žmogus ilgainiui turėtų prieiti prie išvados, kad gyvenimas per trumpas vaidinti ne savo vaidmenis. Visi žymiausi Europos, Rusijos tantristai sako: apsivalykite! Nuo savo vidinių traumų, nuoskaudų, pykčių. Tai leidžia atsiverti pačiam sau, pradėti matyti, ką kuriame savo veiksmais arba neveiksmais. Tačiau pačiam apsivalyti nuo to, ką kaupėme ilgus metus, labai sudėtinga. Tam reikalinga tam tikra terapija, nes visi žmonės, kad ir kaip gražiai išorėje atrodytų, yra pilni nuoskaudų. Ypač savo tėvų atžvilgiu. Nes tėvai nesąmoningai, visiškai to nenorėdami padeda atsirasti pirmiesiems žmogaus skausmo randams, kuriuos paskui atsinešame į visus savo santykius. Tai trukdo tapti savo gyvenimo kūrėju.
Vadinasi, apsivalymą arba tantrinę praktiką pirmiausiai turėtume pradėti nuo tėvų?
Taip. Tik tai reiktų daryti labai delikačiai, nes tėvams, o ir kitiems žmonėms, gali būti šokas. Savo jausmų, ypač negatyvių išsakymu galima ir nužudyti kitą žmogų, ir prikelti. Atsivėrimas tėvams turi būti kaip malda, nuolanki ir su pagarba, kad jie suprastų, jog tai – tavo vidinio skausmo išsakymas, o ne kaltinimas. Tai labai sunku padaryti. Kas darė, tas žino (šysosi).
Po to galima tai atlikti su partneriu. Toks apsivalymo procesas išlaisvina kūną nuo įtampos, nuo kurios atsiranda ligos. Nes visa, ką spaudžiame savo viduje, kaupiasi kūne. Tantros esmė, išlaisvinti įtampas iš kūno per veiksmą, judesį. Ir tam yra sugalvota daug įvairių technikų. Yra sukuriama saugi erdvė, kad procesas vyktų maksimaliai švelniai.
Pradedant tantrinį apsivalymą, atliekamos įvairios terapinės technikos, kurios padeda atsikratyti nuoskaudų. Dažnai šias praktikas lydi ašaros, nes, jau minėjau, tai skausmingas procesas, kuriam ryžtasi ne visi. Kol tos nuoskaudos mūsų kūne, liesdamiesi prie savo partnerio, intymių santykių metu, mes vietoje meilės galime iššaukti priešingus jausmus. Nes tai, kas yra mumyse, automatiškai persiduoda kitam žmogui per nervinį raumenų tinklą. Tik praėjus tokius apsivalymus, galima pradėti jausti kažką panašaus į meilę.
Ne kartą teko matyti, kaip žmonės baiminasi žodžio “tantra”, tiesiogiai jį tapatindami su seksu. O tantristų suėjimai kai kam asocijuojasi vos ne su orgijomis.
Ir man teko tai girdėti. Tačiau niekuomet dėl to nesirūpinau. Sakau tiesiai: visa tai mitai, kurie gimsta iš nežinojimo.
Daug sumaišties įneša ir socialiniai tinklai, kurie šalia kokio video apie tantrą įkelia intymius vaizdus. Tikriausiai tai žmonėms ir sukelia tam tikras nuostatas, kad tantra – tai sekso būrelis, kur galima mylėtis, keičiantis partneriais.
Maža provokacija: tai tantros seminaruose būna seksas ar ne?
Ne (juokiasi). Tantros seminaruose yra daug intymumo, tačiau jis labiau ne fizinis, o vidinis. Nes būti atviru – tai intymu. Tantroje labai svarbūs prisilietimai, tačiau jie nėra erotiniai. Mes mokomės būti vienas kitam nuoširdūs, mylintys, atviri. Tačiau tos praktikos tikrai nesusijusios su seksu.
Kartais žmonės neatskiria dviejų skirtingų jausmų. Kai vyras ir moteris būna kartu, kai jiems vienam su kitu yra gera, jie mano, kad tai seksualinis potraukis, tačiau iš tiesų tai kur kas subtilesnis jausmas. Tantroje mes atskiriame žmogaus seksualumą ir meilę. Nes tai du skirtingi dalykai. Ir ugdome tą subtiliąją dalį, ugdome gebėjimą jausti. Nes daugelis žmonių yra pamiršę, ką reiškia jausti. Mes mokomės priimti savo kūną be baimės. Mokomės apsikabinti be geismo.
O juk kiekvieno žmogaus apsikalbinimas vis kitoks, apsikabindami mes jaučiame ne tik fizinį, bet ir subtilųjį kūną. Apsikabindami mes įsileidžiame kitą žmogaus į savo energetinį lauką. Ir tai yra kur kas intymiau negu seksas.
Tantroje mes mokomės priimti bet kokį žmogų. O jeigu išmoksi priimti tą, kuris nepatinka, tada galėsi priimti savo vyrą ar žmoną. Ir bet kurį žmogų, su kuriuo suves gyvenimas.
*Sanskrito žodis „tantra“ reiškia ,.medžiaga sąmonės plėtrai“. Tai – iš paties kūno atsirandantis dvasinis kelias arba būdas, kuriuo siekiama žmogiškosios būtybės transformacijos per išsivadavimą iš psichinių bei emocinių pančių. Tantra kaip dvasinis kelias atsirado prieš 5000 metų Indo slėnyje (Indija).
FOTO: Rolandos Lu nuotraukos
Loretos Norvaišaitės nuotraukos
Asmeninio archyvo nuotraukos