Sniegas ir šaltukas Lietuvoje man kvepia Indija. Gal ir keista toji sąsaja, tačiau dabar taip stipriai jaučiu tas niekam nematomas, paslaptingas neuronų jungtis, išsiraizgiusias po visas mano smegenų kerteles, giliai į atminties klodus susmingusius ir maloniai kutenančius prisiminimų inkliuzus… 

Į Indiją visuomet išvažiuodavau, kai Lietuvoje stirpiai atšaldavo ir dažnai – gatvėse didžiulės pusnys, o aš – su lengvais sportbačiais, pasirengusi po kelių parų nerti į Delio tvankumą…

Skurde šviečiančios šypsenos

…Prisimenu veidus, daug indiškų veidų! Tamsių, susivėlusiais plaukais, blizgančiais nuo aitriai kvepiančio aliejaus plaukais, gudriai lakstančiomis akimis, besąlyginės meilės ir ramybės kupinomis  akimis…

Žemiškam pasauliui užmerktomis ir amžinajam – atmerktomis akis…

Ir šypsenas. Šviečiančias skurdžiose gatvėse ryškiau už aarti ugnies tvyksnius. Glostančias, nuraminančias, stebinančias, įkvepiančias. Kai tūkstantąjį kartą vaikiškai nustembi – na ir kaip jie gali šypsotis tokiame skurde ir jaustis laimingi?! Kai kiaulės, benamės karvės, knisančios šiukšlynus ir ėdančios plastiko maišelius su maisto likučiais, perkarę šunys ir nemažiau perkarę žmonės – viskas greta…  O šalimais – prabanga tviskantys rūmai… 

Šis klausimas gali kilti tik visko pertekusio vakariečio protui. Tokiam, kuris neįstengia lengvai priimti menkų neatitikimų nuo susikurto plano. Protui, kuris labai stipriai NORI ir daro viską, kad Dievas paklustų įsakmiems reikalavimams, nesibaigiantiems pageidavimų koncertams bei norų “sąrašams”…

Be suvokimo apie tų norų pasekmes, kurios išryškėja tik vėliau, o ir vis tiek, dar daugiau norintis protas jau būna pamiršęs, kad to ir užsiprašė, ko dabar nebenori…

Triukšmai ir gaudesiai

Tokiems Indija, visuomet yra parengusi netikėtumų ameikietiškus kalnelius ir su motiniška meile išmušinėja visus saugiklius. Ir tada belieka desperatiškai bėgti neatsigręžiant – kad nevirstų druskos stulpais, vis pakeiksnojant mamą Indiją. 

Arba įsimylėti tą „bardaką“ visam gyvenimui…:)

Nes pabuvus ilgėliau, tu ir pats imi nuolat  šypsotis. Be jokios priežasties, truputį vaikiškai ir kvailai. Toji šypsena – ne dirbtinis raumenų susitraukimas, iš įpročio, “taip reikia”. O atvira viskam ir nieko neprašanti, nieko nereikalaujanti šypsena. Su buvimo šioje akimirkoje saldėsiu širdyje… 

Toks natūralus indiškos šypsenos copy paste:) Bet pirmiau įvyksta kitas copy paste – „nepakeliamo indiškos būties lengvumo“ …

…Ir dar prisimeni Indijos triukšmą, kuris lydi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, įvairiausius ausiai neįprastus garsus: metalinių indų tarškesį, ištisai besisukančių ventiliatorių šnaresį, galvą svaiginančius džapa mala murmesius, brahmino kriauklės ūbavimą, smulkių varpelių dilindžiavimą, skardžius, širdį veriančius didelio varpo dūžius, autobusų vairuotojų rėkaliojimus, jų padėjėjų ausį rėžiančių švilpukų garsus ir vietovių pavadinimų, tariamų tokia beprotiška greitakalbe, kad neįmanoma ją iššifruoti nebūnant indu.

Prisimeni krikščionių bažnyčių varpų gaudesį ir maldą, sklindančią per garsiakalbį – ant viso miestelio, ne krikščionišku, o indišku papročiu. Tą indų kalba giedamą  „tėve mūsų“  be vargo perrėkia gatve žygiuojanti nesibaigiančio fesivalio procesija – su būgnais, mantromis vežanti išpuoštuose ratuose  dievybes, paskendusias gėlių girliadose bei smilkaluose … 

Iš atminties iššoka prietemas baidanti, imamo graudi giesmė, sklindanti iš mečetės, gatvėje susirinkusių rikšų garsūs pokalbiai, geriant masala tee…

Saldu ir aštru – viskas kartu

… Ir dar  kvapai. Man šaltas žiemos rytas Lietuvoje, kaip šis,  turi vieno indiško kvapo užuominą. Gal smalkių, sumišusių su kylančios ryškios saulės grynumu, ištekančiu iš debesų ir meiliai glostančiu lietuviško miesto pastatų stogus? O gal tai ramybės kvapas, jeigu toks iš viso yra… Kai žmonės, namai, gyvūnai – visi apgaubti sniego baltumu, tingūs ir taikūs…?

Tas salsvas indiško smogo kvapas ima kutenti nosį, vos tik iš lėktuvo  į tvankų Delio karštį iškeli sutinusias nuo skrydžio kojas. Ir tik išėjus iš  oro uosto, užuodi samosų, indiškų prieskonių kvapų kokteilį. O paskui – smilkalų, atvirų kanalizacijų, aliejinių kvepalų, jazminų girliandų, kas rytą įpinamų į moterų plaukus, geltonų ir margų serenčių girliandų kvapą, tomato curi, panir masala, chai, gatvėje spraginamų užkandžių kvapą, aštrumą, rėžiantį nosį, deginantį akis…Ir neįprastai lipnų saldumą miltų, krakmolo ir cukraus desertuose….

Dievo link

Mano kelionė į Dievą, pažintį su savo dieviškumu, turėjo daug įvairių stotelių. Tarologija, astrologija, regresinė terapija, Reiki, rebefingas, bioenergetika ir  t. t. Buvo daug mokytojų, kuriems esu iki širdies gelmių dėkinga už tai, kad jie mane vedė už rankos,kaip nepaklusnų vaiką, atgal į save, iš kur buvau pabėgusi…

Žinoma, kaip ir dauguma “ieškotojų”, vyliausi surasti  sau tinkančius “vaistus”. Nes labai sirgo ir mano fizinis kūnas, ir siela. Buvo skaudu ir sunku gyventi. Nuo vaikystės neišlipdau iš gydytojų kabinetų, mano, dar vaiko, sveikatos kortelė buvo lyg storiausia knyga. 

24 metų diagnozuotas vėžys, paskui – smūgis – gydytojai sakė, jog neturėsiu vaikų. Kelis kartus buvau ant visiško susinaikinimo ribos. Ilgą laiką – priklausoma nuo alkoholio. Pasiekiau net kelis dugnus, nes kai atrodydavo, kad tai dugnas, pakilusi, krisdavau dar žemiau…

Bet visuomt, kai jau atrodydavo, kad viskas, kažkas ištiesdavo ranką ir parodydavo kryptį. Tai mane vis stipriau vedė link Dievo, nes įrodymų, kad tai jis per kitus žmones, mane kviečia į šviesą, gaudavau vis daugiau. Ir tai stiprino tikėjimą, jog nesu viena…

Viena ilgiausių, suteikusių daug dvasinės patirties ir pažadinusi širdį – pažintis su Satja Sai Baba ir lankymasis jo ašrame Putapartyje, Indijoje. 

Į šį ašramą važiuoju iki šiolei, nors mano dieviškumo suvokimo ribos dar labiau išsiplėtė, o širdis veda link kitų patirčių… Buvimas ašrame – tai mano retritai, kuriuose susitinku su savimi, su savo angelais ir demonais:)

O “pas Babą” atėjau įkvėpta savo bioenergetikos mokytojo, kuris mums daug pasakodavo apie realius susitikimus su “dievu žemėje”, jo kuriamus stebuklus. Paskaičiau Babos knygų, ir supratau, kad jo propaguojamos vertybės atitinka manąsias. 

Nes tai – bendražmogiškos vertybės, apie jas kalbėjo Jėzus Kristus ir kiti pranašai. Ir dar mane labai įkvėpė, kad Baba visus Dievo pranašus Žemėje laikė savo broliais, neskirstė žmonių nei pagal tautas, nei pagal religijas. Jis sakė, kad yra tik viena – meilės religija ir kad Dievas gyvena ne šventyklose, o kiekvieno žmogaus širdyje…

Pirmą kartą į ašramą atvykau 2012 m. Jau ne pirmą kartą Indijoje ir pajutusi šios šalies trauką. Tačiau ašramas – visai kita Indija, kitos patirtys, kurių neįmanoma apibendrinti keliais sakiniais…

Sai Baba – prieštaringai, kaip ir daugelis didžių dieviškumo apraiškų Žemėje, vertinama asmenybė. Ir Dievas žmogaus kūne – taip jį vadina sekėjai ir aš tam pritariu.

Viską renkuosi širdimi. Taip buvo ir su Baba. Nesvarbu, kas ką šneka. Man svarbiausia, – ką jaučiu. Ir taip suprantu, kad tai skirta man. Šiam etapui, kažkokiam suvokimui ar patirčiai atsirasti.

Indiškų melų pinklės ir paminklas meilei

Kai atvykau į ašramą 2012 m., Baba jau buvo prieš metus išėjęs iš savo fizinio kūno. Tačiau aš tikrai pajutau tą mistinį kvietimą, apie kurį šneka daugelis sekėjų. Ne, Baba tuomet man dar nesisapnavo. Sapnai ėmė lankyti vėliau. Tiesiog atsirado didžiulė nepaaiškinama trauka. O ji pagimdė ir galimybes išvykti į ašramą… 

Vienai, nors ir ne pirmą kartą, keliauti į Indiją buvo nedrąsu, nes tuomet anglų kalbos dar nemokėjau. Be to, baiminausi indiškų netikėtumų, kurių apstu kiekviename žingsnyje. Todėl susiradau pakeleivį, kuris taip pat norėjo į ašramą…

Tiesa, kaip ir visi vakariečiai, pradžioje norėjome “paturistauti”, pasotinti akis, pasidėti sau “varnelę”, kad aplankėme į turistų žemėlapius įtrauktas  “must have” vietas. 

Delis ir nuotykiai Pachargandže, indiški melai, kainavę daug nervų ir pinigų, vos nenusipirkom bilietų į penkis kartus brangesnį traukinį, nes “senąją geležinkelio stotį remontuoja”, kelionės indišku autobusu, prarastas budrumas renkantis maistą bei prižiūrint rankų higieną. Ir, prašau, indiška liga, kuri sustabdo ir apkartina visą kelionę… 

Nusitrenkę į Tadž Machalą, dar nesijautėme visai prastai. Todėl apžiūrėjome žymiausią pasaulyje paminklą meilei, mauzoliejų, kurį mogolų imperatorius Šahdžaganas sukūrė savo mirusios mylimos žmonos Muntaz Mahal garbei ir kurį statė apie 20 tūkst. žmonių. Visas Tadž Machalo kompleksas užima apie 17 ha plotą, tad jį apvaikščioti, –  yra ką veikti… 

Paskutinį kartą Agroje, kur yra mauzoliejus, buvau prieš metus. Įsivaizduokite, bilietas vienam užsieniečiui šoktelėjo iki 15 eurų! Su savo pakeleiviu beslampinėdami po meilės teritoriją, sutikome lietuvę jogę Ingą, kurį dabar gyvena Jungtinėse Valstijose.

Valgant Agros restorėlyje pomidorų sriubą, ji pasirodė labai labai neskani. Nors iš tiesų buvo normali sriuba. Ėmė erzinti kvapai. Pradėjo pykininti, pakilo temperatūra, ir, vos ne vos su nuotykiais nuvažiavę į Kadžuragą, – ten įstrigome ilgiau, nei norėjome…

Dešimtmetis “gidas”, erotika ir pilvo reikalai

Kadžuragas – Indijos mastais nedidelis miestukas, kuris vienok turi savo aerodromą ir labiausiai žymus savo erotinėmis įžymybėmis – Kamasutros meilės scenomis, atvaizduotomis 20 išlikusių skulptūrų komplekse. 

Asmeniškai man tame nebuvo nieko labai stebuklingo. Toji indiška erotika šių dienų kon tekste, – švelni ir labiau meniška, nei seksuali. Kai važiuoji nuo vienos prie kitos šventyklos, viskas tampa vienoda. 

Ir, beje, tos erotinės scenos, reklaminėse nuotraukose būna labai išdidintos, o realybėje – labai smulkios skulptūrinės kompozicijos, kurias plika akimi nėra lengva tyrinėti. Stebina tik, kaip jas buvo įmanoma sukurti – taip kruopščia, sinchroniškai, dideliuose aukščiuose…

Pamenu, kaip silpna ir bloga, nuo tualeto nesitrauki nei per žingsnį, tačiau, na, negali nevažiuoti paspoksoti į tas erotines įžymybes, nes juk tokį kelią atsitrenkei… 

Ir štai, vos išėjus iš viešbučio, prisistato toks draugiškas vaikinukas, gal kokių dešimties metų. Jis entuziastingai pasakoja Kamasutros istorijas ir sakosi, surasiąs, kas nuveš pažiūrėti to erotinio indiško meno. Suranda. Veža. Pasakoja. Aiškina. Dešimtmetis gidas:) Paskui nuveža į vietinę mokyklą, pažiūrėti,kaip vaikai vietiniai vargsta. Žinoma, visur reikia aukoti, pagelbėti, neįgudus prie tokių vaizdų, širdis graudinasi. ..

Galop mūsų gido apetitas tiek išauga ir jis beveik reikalaujančiai liepia kažką pirkti. Tačiau mums visa tai atsibosta ir sakome, viskas, nieko nebenorime ir grįžtame į viešbutį. Vaikinukas, regis, persimaino, ir visas jo draugiškumas išgaruoja… Jis ima šūkalioti savo kalba kažkokius piktus žodžius, bet mes jau nebekreipiame dėmedsio, nes savijauta vėl ima prastėti ir prašo dozės vaistų…

Tos kelios dienos viešbutyje buvo baisios: valgyti negali nieko, temperatūra, šaltkrėtis. Vietinio restorano šefas, išvydes mūsų išbalusius veidus, pasiūlo kažkokią vietinę žolę, tačiau, kur ją dabar rasti… Verčiamės su lietuviškais angliukais ir smegta. Kambarys nedidelis, tualetas šalia. Ir tai – didžiausia prabanga bei džiaugsmas, esant tokioms aplinkybės…

Vis dėl to, nusprendėme judėti toliau, nes atostogų laikas juk brangus, o buvome visiškai kitoje Indijos pusėje nuo ašramo. Apsistojome jau nebepamenu kokios miestelio viešbutyje, pakeliui į Varanasį. Įėjusi į belangį kambarį (tokių Indijoje apstu dėl vietos taupymo) išvystu įdomų “dušą” – raudoną plastikinį kibirą ir pažemiui sumontuotą kraną. 

Praskrieja mintis, kaip gi reiks maudytis?!. Bet mano bendrakeleiviui taip blogai, siaubingai skauda galvą, temperatūra turbūt arti 40  pagal simptomus, kad jis nebeįstengia iš lovos net atsikelti. Einu ieškoti pagalbos pas vietinius, tačiau jie sako, kad jokio daktaro dabar rast neįmanoma. Meldžiuosi, kad jis nenumirtų, nes situacija atrodo tragiška.

(Bus daugiau)

Foto: Viktorijos Vaišvilaitės Skirutienės nuotraukos

ŽINUTĖ SKAITYTOJUI. Daugiau mano tekstų FB profilyje Rolanda Lu , FB grupėje Šviesūs kambariai, FB puslapyje Sąmonės revoliucija , tinklaraštyje www.rolandalu.lt, kurį kviečiu prenumeruoti, svetainėje www.laimingosmoterys.lt 

Jei patiko šis tekstas, – dalinkitės su kitais, paspauskite širdelę, komentuokite – man labai svarbus atgalinis ryšys. 💚

Taip pat mano tekstus ir kitą visuomeninę veiklą galite paremti, pervesdami Jums priimtiną mokestį į šią sąskaitą: LT87 7044 0600 0775 2227. Gavėjas: VŠĮ ”ŽINIŲ NAMAI”

ŠIRDINGAI DĖKOJU💚

Patiko? Pasidalink: