Virtuvėje, ant taburetės

Nuo vaikystės turėjau silpną kūną ir labai stiprias emocijas.

Ir kiek save pamenu, visada buvo labai sunku su savim tvarkytis. Nuolatinės ligos buvo mano palydovės, o chaosas – mano būtis. Kur vėjas papūsdavo, ten Rolanda kaip raketa skriedavo:)

Savo jausmus gniauždavau, o paskui, kai trūkdavo “juostelė”, juos išpildavau ant bet ko, kas būdavo šalia…

Paskui labai gailėdavausi, kaltindavau save… Kiekvienas kito žmogaus žodis, kritika mane skaudžiai žeidė. Ką ir kalbėt, gyventi labai skaudėjo…

O mano artimi draugai, Mokytojai vis kartodavo: “Rolanda, turi išsiugdyti tvirtą VIDINĮ STUBURĄ Turi išmokt IŠLIKTI SAVO VIDUJ, “neprarasti savęs”, turi ugdyti VIDINĘ JĖGĄ neprisiimti kitų žmonių emocijų, nereaguot į kiekvieną žodį…”

Žinojau, kad turiu, bet KAIP?!!!

Labai lėtai, žingsnis po žingsnio pradėjau tvirtint savo vidinės valstybės sienas:)

Ėmiau treniruoti vidinės jėgos raumenis, stabilizuoti savo vidinę ašį, ugdyti savy harmoniją, o pusiausvyros ieškot ne retrytuose, ne Indijoje, ne atsirėmusi į stipresnius, mokytojus, bet… savo kasdienybėje.

Virtuvėj ant taburetės:)

—–

„TARP DANGAUS IR ŽEMĖS. TAVO VIDINĖ JĖGA”. https://bit.ly/41vt0U5