Ar kada teko patirti, kaip kažkas – nematomas – veda už rankos? Lyg indų mitologinė beždžionė Hanumanas – praskraidina per visas kliūtis ir saugiai “pristato” į vietą? Iš pradžių, atrodo, nuveda klystkeliu, bet paskui paaiškėja, – pačiu trumpiausiu ir būtent jums tinkamiausiu keliu!

Šeštadienį man nutiko subtilios sinchronizacijos su gyvenimu, diena. Kai viskas vyksta savaime, be jokių pastangų. Ech, kaip aš tokias dienas mėgstu:)

Popiet turėjau nuvykti į Kretingą, į labai jaukų, šio miestelio Visuomenės sveikatos biuro organizuojamą renginį moterims “Išdrįsk patirti”. Gėda, bet visai nepažįstu Kretingos…

Paklausiau vairuotojo, kiek laiko važiuoti iki autobusų stoties. Užfiksavau ir ramiai sau dairiausi pro langą.

Važiavome, vingiavome, autobusas pūkšėdamas sustodavo tai vienoje stotelėje, tai kitoje. Žmonės vis išlipdavo. Kol galop išgirdau vairuotojo balsą:

– Jau atvažiavome.

– Čia autobusų stotis?

– Nea, čia autobusų parkas.

– O… tai… kaip… aš dabar? Kur ta stotis? – man organizatoriai buvo pasakę, kad turiu vykti į stotį, o iš ten pėstute pasieksiu parką.

Vairuotojus mostelėjo kažkur į tolius… Šis jo žestas man visiškai nieko nesakė.

– Toli,- netrukus paaškino, išvydęs mano išpūstas akis.

– Na, galite palaukti, kol aš važiuosiu atgal.

– Oi ne, man reikia į renginį, nėra kada. O gal žinote, kur yra miesto parkas – ten vyks renginys?- dėl visa ko klaustelėjau jau žingsniuodama į nežinią.

– Taigi čia pat, va, šituo keliuku, pro tuos namus ir jūs jau parke”,- draugiškai paaiškino autobuso vairuotojas.

Buvau pagatava jį išbučiuoti! Bet tik mojavau ranka ir dėkojau, žingsniuodama nurodyta kryptimi.

***

Po puikiai praėjusių rašymo terapijos dirbtuvių, kuriose dalyvavo gal koks 30 moterų ir kur pagaliau gyvai susipažinau su virtualiomis feisbuko draugėmis, nusprendžiau į Klaipėdą patraukti kitu būdų – “mikruške”. Ji, pasak vietinių, turėjo keleivius vežti iš Kretingos centro. Greitai nukulniavau iki Rotušės aikštės ir dairausi tos stotelės. Dėl visa ko, susistabdžiau porelę.

– Oi, – sako jie. – Stotelė štai čia, bet per centrą “mikruškės” dabar nevažiuoja, remontas juk. Jums reikia štai ten,- ir mostelėjo ranka kažkur į tolius…

Tas magiškasis ”ten” – tai Kretingos autobusų stotis, su kuria man taip sunkiai sekasi susipažinti, autobusas iš jos išvyksta už 15 min…O “eiti iki “maksimos”, pasukti už “senukų”, t e n…” Tam 15 min vargu ar užteks….

– Rolanda? Ei, Rolanda! – staiga išgirdau kažką mane šaukiant vardu. Iš automobilio iššoko šviesiaplaukė moteris ir sparčiu žingsniu artėjo prie manęs.

– Ar kas nutiko?- įsižiūrėjau ir pažinau – tai Janina, su kuria prieš keletą metų susipažinau vienoje stovykloje.

– Mes važiuojam į Klaipėdą, o kur tau reikia?- Man irgi reikia į Klaipėdą!- sušukau. Ir ėmiau dėkoti – Janinai, vairuotojui, renginiui, Godai, Daivai, porelei, ir, žinoma, aukščiausiam Režisieriui.

Už GPS’ą, veikiantį be interneto, už klystkelius, kurie virsta trumpiausiais keliais ir už žmones, kurie atsiranda pačiu svarbiausiu metu ir pačioje tinkamiausioje vietoje….

P.S. Dar pamiršau levandas:) Ryte pagalvojau, kaip norėčiau levandų, o prieš renginį jų puokštelę man įteikė Virginija…Ačiū:)

Foto: Vaida Šetkauskė nuotrauka

Patiko? Pasidalink: