Gyventi.

Kai kurie žmonės taip ir neišsilukštena patys iš savęs.

 Dažnai stebiu veidus, kūno judesius, klausau, ką rašo, kalba, o ypač, – ką tyli…Ir matau milijardus nerealizuotų galimybių, talentų, jėgos. Ji taip ir lieka neišpakuota – nesuvokta.

 Kodėl tos dovanos taip ir lieka „užkastos” kažkur giliai viduje, kaip tie vaikiški „sekretai”? Kas neleidžia „atkasti” savęs ir padovanoti sau, kitiems?

 Baimė – viena dažniausių priežasčių. Būti kitokiu, autentišku. Baimė „išsišokti”. Ginkdie neiškišti galvos aukščiau kitų. Žūtbūt sutalpinti save lyg keksiuką į formelę – šabloną, normą, normatyvą, standartą… Būti „kaip visi” – nes juk to mus mokė sistema nuo pat vaikystės..

. Už baimės labai dažnai slepiasi antra priežastis – skausmas. Nesuvoktas. Neišgyventas. Nepripažintas. Jis neleidžia žmogui išskleisti sparnų ir susižadina kiekvieną kartą, kai tik susiliečia su bet kokiu žemėje ištrykštančiu skausmu. Tokius žmones dabar ypač lengva atpažinti…

 Dar viena priežastis – lyginimasis su kitais. Tas moka geriau, daro geriau. Tas turi daugiau diplomų. Kas aš tokia/toks? Ir mintyse sustato šalia visus, kurie yra esą geresni, didesni… Tą kelią praėjau ir žinau, kad nei jokie diplomai, jokie mokytojai nepadės pajausti savo vertės, kol pats sau jos nesuteiksi. O vertė atsiranda tik tada, kai supranti, jog esi kur kas daugiau, nei…

…ir štai čia – ketvirta priežastis, kuri man atrodo pati svarbiausia.Dauguma žmonių yra PAMIRŠĘ, KAS JIE TOKIE YRA. Ne tas avataras, kurį vadiname kūnu ir kuris labai reikalingas čia, žemėje, kaip automobilis (kad gražiai ir įdomiai pravažiuotume nuo taško G iki taško M – gimimo ir mirties:) Avataras – tik priemonė, įrankis, kuriuo būtina rūpintis, suteikti galimybių pasidžiaugti žemišku gyvenimu, patirti jo gerumą, spalvas.

 Iš tiesų mes visi esame NIEKUOMET NEMIRŠTANTI DIDŽIOJO KŪRĖJO DALIS, nuolat pertekanti iš vienos formos į kitą, vis įgaunanti naujų patirčių, susiliečianti su įvairiomis realybėmis, besimokanti naujų dalykų.Ir kiekvienas, net labiausiai susimenkinęs, nepasitikintis dieviškumu žmogus, turi savo unikalią misiją šioje žemėje.

 Ne tik gražiai aprengti savo fizinį avatarą ir pasodinti jį prabangų automobilį. Ne tik pasiekti karjeros aukštumų ir pasistatyti namą, užauginti sūnų/dukrą – tai tik maža dalis sistemos mums primestų „teisingo gyvenimo normų”…

Kiekvienas žmogus ateina išreikšti savo dievišką esmę per įvairias fizines formas, per savo kūrybinę prigimtį, kad prisipildytų pats ir pripildytų kitus. Kaip ir medžiai, augalai, gyvūnai, mineralai – skirtingos sąmonės ir fizinės realybės formos.Kiekviename žmoguje yra bendras dieviškasis vardiklis ir absoliučiai unikali dalis.

 Ji skirta GYVENTI ir kūrybiškai išreikšti save, padovantoti kitiems šio etapo žemėje bendrakeleiviams savo talentus. GYVENTI ir būti realiai gyvais. Per kūrybą, per savo autentiškumo išreiškimą, per meilę, atjautą kitoms gyvoms būtybėms, per ramybės sklaidą, kai aplink sumaištis…

GYVENTI ir „siurbti” į save gyvenimo grožį, spalvas

 GYVENTI ir dovanoti savo dėmesį, laiką, patirtį, meilę kitiems, ypač – artimiausiems.

 GYVENTI. Nes nežinome, kada būsime pakviesti išeiti…