Negyvas gyvenimas

gegužės 11d.

50

Gyvenimas, gimstantis iš praeities – nuoskaudos, sapno, prisiminimo to, kas buvo, – nevertas mūsų laiko.

Nes toks GYVenimas nebeGYVas.

Praeities nepakeisim. Mąstyti apie ją ir neštis į šiandien, paskui į rytoj – bergždžias reikalas. Praeitis neturi gyvybės. Kūrybinės ugnies. Praeitis verta tik kaip patirtis, pamoka, bet ne kaip rytojaus kūrybinė medžiaga.

Iš ko kuriame ateitį? Iš to, ką norime matyt rytoj. Juk ne iš to, ko nenorim matyti!!! :)))

Bet daugybė žmonių šiandien vis lipdo ir lipdo rytojų iš „nenoriu”, „nepatinka”… Ir gauna tai, ko nenori ir kas nepatinka…

Iš ko galime kurti ateitį? Iš svajonių, pasitikėjimo, šypsenų, žmonių, kuriuos norime jausti per laiką ir erdvę. Ir gal net iš praeites istorijų.

Bet su tokiom pabaigom, o dar geriau – tęsiniais be pabaigų – kokias norime patirti rytoj! Poryt – visą būsimą gyvenimą. O gal ir gyvenimus!!! :))) Tik sąmoningai jauskim, ką jaučiame, kalbame, galvojame….

Betgi liūdesys, piktumas praeičiai, tiems, kurie nepatvirtino lūkesčių, mus tempia žemyn. Ir tas sunkus jausmas, kad jau niekada nebebus taip, kaip buvo tada, „kai patyriau tą įkvėpimo, ar laimės akimirką..” Kai „viskas buvo kitaip”….Arba „galėjo būti kitaip, jeigu ne….”

Dažnai tas neapčiupiamas nemalonus jausmasi neturi net jokio realaus paaiškinimo. Vien tai, kad „tada buvo gerai…””buvau jaunas…”, „buvau laimingas, o dabar…” , „negalvojau, dariau, kaip jaučiau, o dabar va, viską darau taip kaip reikia”…

…

Šį vakarą tik noriu sau ir jums priminti: mylėkime save visokius, su klaidom, dramomis, su savo praeities istorijomis, su liūdesiais, su buvusiomis meilėmis ir nemeilėmis.

Mylėkime save tokius, kokie buvome, tokius, kokie esame ir tokius, kokie būsime…Mylėkime viską, kas bus ir ko nebebus.

Mūsų pačių nuosavo gyvenimo KŪRYBA TIK PRASIDEDA! Tą akimirką, kai nusprendžiame, kad NORIME KURTI. „Aš ne burtininkas, tik mokausi…” Pamenate? Mes visi burtininkai, kurie mokosi kurti.

Mokykimės kurti iš visko, kas ateina ir kas praeina. Iš miltų, pauzių, iš praeivių pokalbio nuotrupų, iš saulės spindulio, rasotos žolės, iš susitikimo skersgatvyje…

Kūryba prasideda tada, kai mes patys norime tą kūrybą pradėti. Kai nusprendžiame, kad esame atviri patirti kažką visiškai nauja, kai pasitikime viskuo, kas vyksta, kai nustojame gręžiotis į praeitį ir pradedame tiesiog kvėpuoti…

Ramiai. Drąsiai. Dabar.