Saugiklių nėra

birželio 8d.

246

Didžioji dalis žmonių vis dar ieško saugumo. Ir saugiklių. Bele kokių. Apsaugų, kurios padeda nenusibrozdinti kelių, lekiant visu greičiu nuo kalno. Taip, mes dabar lekiame nuo kalno.Didžioji dalis žmonių vis dar nori “suplanuoti gyvenimą” ir “siekti rezultatų”. Tokių, kokie patiktų jiems. Kokie buvo konvertuojami vakar.

Bet.

Tai reiškia – primesti savo nuomonę Visatai ( Dievui). Ir nepasitikėti ja/juo. Tai reiškia ir toliau norėti gyventi taip, kaip mums patinka. Tai reiškia “sugrįžti į normalų gyvenimą” O kas, jeigu Visatos akimis tai – “nenormalus gyvenimas”, toks, kokį mes buvome įpratę gyventi? :)))

O kas, jeigu Kūrėjas, kuris sutvėrė mus visus ligi vieno, turi visai kitą planą – kaip toliau gyvensime? O gal jūs manote, kad susitvėrėte patys ir dėl to turite teisę aiškinti gamtai, kada turi ateiti pavasaris, nes juk laikas išjungti šildymą, kainuoja brangiai? :)))

Aš suprantu, kad dauguma žmonių nori eiti į restoranus, parduotuves, keliauti laisvai, gyventi be kaukių, dirbti darbus – taip, kaip anksčiau.Tačiau, o kas, jeigu niekada nebebus kaip anksčiau? Nors ir kaip stengsimės viską sugrąžinti į savo vietas? Susivakcinuosime. Apsitestuosme. Išsiprotestuosime vieni prieš kitus. O ta banga, kuri eina per mūsų gyvenimus, likimus, tiesiog eis su tokiu pat galingumu, o gal ir dar didesniu? Mūsų kraujo spaudimas, jeigu nieko nekeisim, gali ir neatlaikyti…

Mes vis bandysime dangstytis senais įsivaizdavimais, laikysimės įsikibę praeities, tačiau – niekada niekas nebegrįš į buvusias vietas, o judės mums nauja, dar nematyta, negirdėta, neišjausta kryptimi?O čia tai tikras testas!!!

Toks, kuris testuoja mūsų gebėjimą lanksčiau priimti pokyčius ir būti pasitikinčiais, atvirais viskam, kas vyksta, o ne žūt būt sugrąžinti realybę į tą “bakūžę samanotą. Na, maždaug taip turėtų atrodyti dabatinis sąmonės šuolis į priekį ir proto/įpročio bandymas viską sugrąžinti atgal.

Žmogaus protas dažniausiai remiasi tik tuo, ką matė, patyrė, perskaitė pats arba ką patyrė tėvai, protėviai. Tačiau jis neturi mato, kuris galėtų išmatuoti evoliuciją. O ta evoliucija judina visus dangaus kūnus, galaktikas, visus gyvus organizmus. Viskas nuolat kinta, auga, vystosi. Ir tik į priekį. Niekada atgal.

Žmogus juk irgi iš pradžių ropoja, bet paskui atsistoja ant kojų. Ir jeigu jam su galva viskas gerai, ropoti vėl jis niekada nepradės…Tai kodėl mes taip norime toliau ropoti? Grįžti ten, kur neįmanoma grįžti? Kodėl tiek savo energijos eikvojame, kad taptume vaikais arba paaugliais – vaizdžiai tariant? Visa ligšiolė žmonijos istorija buvo paremta priešinimusi tam, kas vyksta.

Tačiau tai, kas turėjo įvykti – tie sąmonės pokyčiai ir ją sekantys realybės pokyčiai – vis tiek įvyko….